Dialoge dalyvaujantys asmenys (knyga pristatinėjama vos ne kaip dvikova, todėl ir aš dalyvius pristatysiu kaip bokso ringe):
Dešiniajame ringe už tikėjimą kovos Gapo vyskupas, ex-Prancūzijos vyskupų atstovas spaudai, "Dievo ir veiklos žmogus" (paskutinis knygos viršelis) Jean-Michel diiiiiiiiiiiiiii Falco!!!
Kairiajame ringe - "aš irgi ne" atstovas, trejus metus trunkančios meilės dainius, romane "14,99 €" aprašęs visą tiesą apie savo darbą ir už tai išmestas iš "kontoros", knygoje "Windows on the World" pabandęs atkurti 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykius bokštuose dvyniuose, "rašytojas nihilistas, eksperimentinis leidėjas, įžūlus kritikas, agitatorius hedonistas, netikintis naktibalda" (paskutinis knygos viršelis)! Ponios ir ponai, sutikite: Fre-de-ric Beig-beeeeee-deeeeeer!!! (visi atsistoja ir klykia "jėėėėėėėėėėėėėėė!!!", PR'as džiūgauja, skeptikai bijo, kad kova surežisuota).
Teisėjas (moderatorius) - Rene Guitton.

Pirmasis įspūdis: nenatūrali, pseudofilosofinė, F. Beigbeder'io poza viršelyje - tarytum bloga Auguste Rodin'o skulptūros "Mąstytojas" kopija. Vyskupo nuotrauka sudaro šiuolaikiško, solidaus, tačiau kartu ir nuoširdaus asmens įspūdį.

Knygos turinys - dialogai įvairiomis temomis, sąlyginai suskirstyti į devyniolika skyrių. Pokalbiai ir temos daugiau ar mažiau susiję su tikėjimu: "Apie Dievo esmę", "Apie maldą", "Vyskupas šiandien", "Apie pasaulietiškumą ir islamą" ir kt. Skaitant knygą ištisai, po skyrių nedarant pertraukos, trikdo nenuoseklumas: kartais dialogai tarytum ištraukiami iš platesnės diskusijos (todėl trūksta logiškos pradžios), kartais staiga nutraukiami, nes sudarytojui (moderatoriui?) jie atrodo neverti dėmesio, diskusijose nuklystama į lankas (beje, tokie paklydimai man pasirodė įdomiausi). Nors tokia struktūra suprantama ir pateisinama (knygoje sudėta tik dalis diskusijų), tačiau skaitytojui prisitaikyti ganėtinai sudėtinga: jausmas toks, lyg kokios TV diskusijų laidos įdomiausias ištraukas būtų bandyta išleisti knygoje. Kartais atrodydavo, kad mieliau tokią diskusiją sekčiau per TV ar radiją ištisomis laidomis, be iškarpymų.

Temų turinys: kadangi temų spektras platus (beveik dvidešimt), kiekvienas ras sau įdomesnę. Pavyzdžiui, pirmosios, kuriose kalbėta apie Bažnyčios reikalus (Dievo esmė, malda, Šv. Trejybė), dalys mane mažiau domino negu paskutiniosios, kurių temos platesnės ir, pavadinkime, pasaulietiškesnės: "Bažnyčia ir visuomenė", Apie pasaulietiškumą ir islamą", "Apie papročius" ar "rašytojas šiandien".

F. Beigbeder'io pozicija: "matydamas, kaip Dievu naudojasi Jo fanatikai, ir galvodamas apie amerikiečius, kurie viską nusprendžia Dievo vardu, nes esą Jo išrinktoji tauta ir šaukia tai dainuodami God bless America (Dievas laimina Ameriką), kai ką nors kankina, svarstau, kad geriau jau Dievo nebūtų, kad jis netaptų pačiu baisiausiu alibi." (50 p.)

J. M. di Falco pozicija: "Mano mėgstamas teologas Michelis Polnareffas sako: "Visi pateksime į dangų. Net ir aš!" (63 p.)

Antrasis įspūdis: ši knyga atrodė ne kaip diskusija, o kaip F. Beigbeder'io samprotavimai apie Dievą, tikėjimą ir panašias temas, kuriems pašnekovas (J. M. di Falco) "prikabintas" dirbtinai. Monologas būtų labiau vykusi forma, nes ir kalbant ar rašant vienam galima užduoti klausimus ir į juos atsakinėti. Tačiau tokiu atveju tai būtų tik F. Beigbeder'io (aš irgi ne) pozicija, o vyskupo knyga-monologas (tokių knygų, kurių pagrindas - su tikėjimu susiję klausimai ir į juos pateikiami atsakymai, irgi yra nemažai) ir, aišku, pozicija nebūtų taip plačiai išgirstos. Aišku, gali būti ir paprastesnis atsakymas: F. Beigbeder'is yra savimyla plepys, neleidžiantis kalbėti J. M. di Falco.

F. Beigbeder'io diagnozė (velniškai tinkanti daugumai lietuvių): "Praktikuojantis, bet netikintis!" (26 p.)

Viltį suteikiantys išganymo žodžiai: "Netikėti - ne nuodėmė, jei nežinome, ar Dievas yra. Beje, nėra nė vienos neatleistinos nuodėmės, išskyrus tą, kuri prieštarauja protui: "Aš tikiu Dievą, žinau, kad Jis yra, bet Jį neigiu". Nedaug tokių yra." (28 p.)

Geriausia eretiška mintis: "Sielos nemirtingumas buvo sugalvotas iš gailesčio mirusiems." (G. Flaubert'as, 27 p.)

Ad se ipsum: Ar knyga mane įtikino, kad Dievas yra (neklausiu atvirkščiai, nes knyga skirta paklydusioms Dievo avelėms, o ne tikintiesiems)? Tai neadekvatus klausimas knygai, kurios tikslas ne rasti tiesą, o pakviesti ieškoti tiesos krikščionių bažnyčioje. Bet kokiu atveju vyskupas žengia pirmą žingsnį - F. Beigbeder'io klausimai ir samprotavimai, J. M. di Falco nuomone, rodo ir norą tikėti, ir baimę tai pripažinti. F. Beigbeder'io atsakymai į diskusijoje keliamus klausimus savo esme nesiskiria nuo Bažnyčios, o apvalkalą visada galima patobulinti - tai tik gilinimosi ir supratimo reikalas.

Netiesa: "raidės SOS - tai žodžių junginio Save Our Souls (išgelbėkite mūsų sielas) santrumpa."* (70 p.)

Asmeninė nuomonė: Nepaisant to, kad dialogams ir knygai trūksta išbaigtumo, tačiau tokia literatūra turėtų patikti daugeliui: žinomi (Lietuvoje šis būdvardis labiau taikytinas F. Beigbeder'iui) asmenys lengva forma diskutuoja amžinaisiais klausimais. Tikintiesiems bus įdomesnė vyskupo pozicija, hedonistams, pavargusiems nuo malonumų pertekliaus, - svarbesnė rašytojo nuomonė. Į visus klausimus atsakyta nebus (ir negali būti), tačiau ką nors svarbaus ir įdomaus rasite. Netikiu, kad tokia knyga kardinaliai perverstų kieno nors gyvenimą (iš ateistiškojo į maldininko ar atvirkščiai), tačiau joje rasti atsakymai ir, būtų dar džiugiau, jos iškelti klausimai būtų žingsnis į gilesnius vandenis: duok Dieve, kad šis dialogas taptų stimulu pasidomėti tikėjimu, morale, gyvenimo tikslu iš esmės.

(Ne)tikėjimo pradžios pabaiga

*Trys raidės SOS nereiškia nei Stop Other Signals (Stabdykite kitus signalus), nei Save Our Ship (Gelbėkite mūsų laivą), nei Lietuvoje paplitusio iššifravimo Save Our Souls (Gelbėkite mūsų sielas). Iš tiesų SOS nereiškia nieko: ankščiau pavojaus signalas buvo CQD, tačiau jis nebuvo patogus ir 1908 m. speciali tarptautinė komisija nutarė, kad "patogiausias signalas, perduodamas Morzės abėcėle, būtų trys taškai, trys brūkšniukai, trys taškai. Kadangi trys taškai Morzės abėcėlėje žymi raidę S, o trys brūkšniukai - raidę O, tai atsirado populiarus raidžių junginys SOS. Panašūs raidžių junginiai, plg. TSRS, USA, NATO, paprastai turi tam tikrą reikšmę, todėl daugeliui šovė į galvą, jog ir anos trys raidės, perteikiančios laivų nelaimės signalą, turėtų kažką reikšti, taip ir atsirado anie aiškinimai, kurių prasmė iš tikrųjų neblogai atspindi jų paskirtį. Antrojo pasaulinio karo metu anglai šaipėsi, jog SOS reiškia Short Of Sugar - Trūksta cukraus. Liežuvingi anglų moksleiviai aiškino, jog šios raidės tai ne kas kita, o Same Old Slush - "ta pati sena purvynė". Taip nepagarbiai jei atsiliepdavo apie mokykloje jiems duodamus pietus." (A. Sabaliauskas "Iš kur jie?", 321-322 p.)