Apsakymų, novelių ar (ir) apysakų rinkiniai man patinka dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tokiuose rinkiniuose būna stilių, idėjų, nuotaikų įvairovė. Aišku, į romaną irgi galima įpinti įvairius atskirus siužetėlius, turinčius pradžią ir pabaigą. Antra, jeigu pasitaiko silpnesnis ar mažiau patinkantis kūrinys, nereikia ilgai kankintis, kol perskaitysi: 40 puslapių - tai ne 400. Be abejonės, niekas nedraudžia mesti į šoną knygą, jeigu jums nepatiko pirmieji 4 puslapiai, tačiau gali būti ir taip, kad visas kūrinio grožis atsiskleidžia tik perskaičius 100-150 puslapių. Ir trečia: jeigu knygą sudaro penki kūriniai, tai bent vienas turėtų patikti, na, bent jau dėl to, kad kiti daug prastesni.

Tačiau rinkiniai turi ir trūkumų. Pagrindinis jų - sunku trumpai apibūdinti tokią knygą, ypač jeigu kūriniai skirtingi: tenka atskirai pasakoti penkis siužetus, nurodyti du, tris stilius (tarkim, kad kai kurie apsakymai ar apysakos panašios), įvertinti kiekvieną kūrinį atskirai. Užduotis palengvėja, jeigu galima parašyti vienodą įvertinimą (ir būna idealu, kai tas įvertinimas yra aukščiausias). Todėl J. P. Sartre'o novelių rinkinį "Siena" pristatysiu atskirai po novelę.

"Siena": 24 puslapiai. Titulinė novelė. Trumpa (pliusas). Paprasta (gali būti pliusas, gali būti minusas). Parašyta vienai minčiai išreikšti (nei pliusas, nei minusas). Tragikomiška pabaiga (pliusas). Įtikinamai aprašyta žmogaus savijauta kalėjime (turbūt teisingai, nes kalėjime nesėdėjau, todėl pliusas/minusas).

Verdiktas: +2.

"Kambarys": 32 puslapiai. Poilgė novelė. Į galvą lenda F. Kafka ir gotai: pirmasis dėl pagrindinės veikėjos Evos bejėgiškumo, antruosius prisiminiau perskaitęs kambario aprašymą (pliusas už gotus). Vienas veikėjų - psichinis ligonis, todėl novelė niūroka: dar vienas pliusas gotams (niekada nemėgau dainelės "Te visad šviečia saulė…").

Verdiktas: +1,5 (0,5 atidaviau gotams).

"Herostratas": 20 puslapių. Labai trumpas kūrinys (dvigubas pliusas). Pagrindinis veikėjas - psichas ir maniakas (pliusas, jeigu dievinate Hannibal'ą Lecter'į; tiesa, palyginus su juo, S. P. Sartre'o Herostratas - didelis nulis). Aiški mintis:

"- O kas buvo tos šventyklos architektas?

- Tikrai? Tačiau jūs prisimenate Herostrato vardą? Matote, jis ne taip jau ir blogai apskaičiavo" (71 p.)

Pagrindinė veikėjo neurozė - žmonių baimė. Gydymosi metodas - žiūrėjimas iš septinto aukšto (vienas žingsnis iki Beavis & Butt-head'o: tereikia pradėti spjaudyti ir taikyti į žmones; pliusas už Beavis & Butt-head'ą ir dar vienas už tai, kad nespjaudė) arba vaikščioti su pistoletu (minusas ir dar kartą minusas!).

Verdiktas: +3.

"Intymumas": 38 puslapiai. Nepamenu, apie ką (minusas; man taip pat)… Aha, prisiminiau: Lulu patinka impotentai (įdomu - pliusas). Jos vyras Anri toks ir yra: dvasine ir ta, anąja… praktine prasme - beveik mazgotė (minusas). Atsiranda macho - Pjeras. Pabaigos neatskleisiu (pliusas man).

Verdiktas: +0 arba -0 priklausomai nuo skaitančiojo požiūrio.

"Viršininko vaikystė": 82 puslapiai. Ilga (gali būti pliusas, gali ir minusas), tačiau išsami (pliusas). Puikiai atskleidžiamas pagrindinio veikėjo paveikslas (pliusas). Mažas žingsnelis į homoseksualinių santykių klystkelį - yra ką veikti Z. Froidui (minusas, nes noriu, kad sapnai būtų tik sapnais). Juokinga pradžia (pliusas), nelinksma pabaiga (pliusas). Dar liūdniau, kad gyvenimiška (net jei ir ne kiekvieno jaunystė buvo tokia audringa; pliusas). Žavimasi Z. Froidu - to meto (originalo kalba knyga pirmą kartą pasirodė 1939 m.) mada? Be to, kartojuosi dėl senuko Froido - minusas. Jaunojo fašistuko gimimas: "Aš turiu teisę" (žydpalaikis ir moteris - ne: minusas). Bauginanti novelė, tačiau velniškai gera (pliusas).

Verdiktas: +5 (dar vienas pliusas buvo skirtas už drąsą pasakyti tai 1939 m.).

Bendras verdiktas: skaitykite patys, nes vidurkis (+2,3) nieko nesako - lengviausia manipuliuoti statistika.

Egzistencializmas, bet dar ne klasika