Tai – saga. Graikų, kilusių iš Turkijos, dėl graikų ir turkų karo turinčių bėgti iš šalies, stebuklingai išsigelbėjančių iš turkų siaubiamo Smirnos miesto ir galiausiai išplaukiančių į Ameriką, istorija. Tai šeimos saga, kurią trečiosios kartos vardu pasakoja Kaliopė Stefanides. Tiksliau, pradeda pasakoti Kaliopė, o pasakojimą baigia jau Kelas. Tačiau tai tas pats asmuo. “Midlseksas” šioje knygoje yra tik vietovės pavadinimas. Taip vadintas namas Detroite, kuriame Stefanidų šeima gyveno labai ilgai. Vis dėlto šis žodis labai tinka ir pasakotojai(-ui) Kaliopei-Kelui nes jo seneliai buvo trečios eilės pusbrolis su pusesere, tačiau kartu ir brolis su seserimi. Jie ir paleidžia gyventi tą chromosomos anomaliją, kuri trečiojoje kartoje mergaite gimusią Kaliopę paverčia hermafroditu (“midlseksu“) Kelu.

Tačiau knyga ne apie hermafroditus, o tiksliau – ne vien apie juos. Tai, kaip knygos kalboje po truputį nyksta graikiški žodžiai, graikiški patiekalų pavadinimai ir tradicijos po truputį, neskubriai atskleidžia kitą, sakyčiau, pagrindinį knygos sluoksnį – emigrantų likimus ir asimiliaciją “tautų katile”. Kaliopės senelė nepripažįsta technikos naujovių, ypač automobilių (ir dėl to, kad yra kilusi iš kaimo, bet ir dėl to, kad to nebuvo jos tėvynėje), jos sūnus jau visiškai nesibodi pirktis naujausių kadilakų, tačiau nebeišmoksta rašyti graikiškai, o į senatvę šia kalba su savo motina jau sunkiai ir besusikalba. Kaliopė ko gero graikiškai ne skaityti, nei kalbėti iš viso nebemoka, nes apie tai niekur net neužsimenama. Vis dėlto šis tautiško identiteto nunykimas niekur nepateikiamas pabrėžtinai, o praslysta lyg ir regos lauko pakraštyje.

Ypatinga šios istorijos stiprybė yra subtilumas. Nors turkų žiaurumai Smirnoje aprašyti ypač įspūdingai (įspūdingai būtent blogąja, emocine prasme) ir aš šios vietos nerekomenduočiau skaityti jautresniems žmonėms, iki smulkių detalių aprašymo beveik nenusileidžiama. O apie Kaliopės kūno ypatumus kalbama aiškiai, bet kartu ir nepereinant iki koktaus anatomijos lygio. Na, o Kaliopės meilės istorija Neaiškiam Objektui (būtent taip ši mergina ir įvardinama) aprašyta taip, kad aš visiškai patikėjau, jog ją pasakoja savo jausmų dar gerai nesuvokiantis paauglys, kuris, be to, gerai nežino, kuriai lyčiai iš tikrųjų priklauso.

Negaliu susilaikyti nepacitavęs vienos iš daugelio man ypač patikusių minčių, kurių šioje knygoje, manau ras kiekvienas savo skoniui, nes knyga tikrai protinga, jei tik tai galima sakyti apie knygas. Taigi: “ Dezdemonos kentėjimo ir gyvenimo neigimo pamoka primygtinai tvirtino, kad senatvė nepratęs visokeriopų jaunystės malonumų, bet bus ilgas išbandymas, kuris pamažu atims iš gyvenimo netgi mažiausius, paprasčiausius džiaugsmus. Visi kovoja su neviltimi, bet galų gale ši visados laimi. Privalo laimėti. Kaip tik tai mums leidžia pasakyti “sudie”.

Puikią istoriją vainikuoja nuostabi kalba. Apie ją net papasakoti sunku, reikia perskaityti ir paskanauti. Būtent taip, kaip skanaudamas ypatingą, graikišką patiekalą aš ir jaučiausi visą laiką, kol skaičiau šią nuostabią knygą. Gaila, kad tas laikas netruko labai ilgai. Kaip senoji Dezdemona leisdama slysti rožiniam savo pirštais kartodavo graikiškas maldas ir kyrie eleison , visą laiką skaitydamas pats sau nejučiomis tarsi “Dievo avinėlį” kartojau: “graikai moka rašyti, graikai moka rašyti, graikai moka rašyti”.

Graikai TIKRAI moka rašyti