Jerome K. Jerome „KAIP MES RAŠĖME ROMANĄ“

Priežastys: Kokių tik priežasčių žmonės neprisigalvoja, kad pabūtų kompanijoje (geriau - bendraminčių), nepervarginant proto ir raumenų. Kas vakarais renkasi palošti kortomis, kas pažymi jubiliejines http://skaityta.lt apžvalgas, kas bare žiūri Eurolygos rungtynes. Keturi knygos "Kaip mes rašėme romaną" draugai nutarė visas savo "užklasines" jėgas skirti romanui parašyti. Ši idėja ne tokia jau kvaila, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio (jeigu neklystu, iki romano "Kaip mes rašėme romaną" (1893 m.) pasirodymo, autorių duetų, išskyrus brolius Grimm'us ir Gouncourt'us, nebuvo; tiesa, kvartetų dar ir dabar nėra): "įprastame, kasdieniame romane randame tik vieno žmogaus mintis. O mūsų romaną rašys išsyk keturi protingi vyrai. Tai reiškia, kad skaitytojai gaus progą susipažinti su visų keturių mintimis ir pažiūromis už kainą, kurią šiaip jau sumokėtų už vieno autoriaus nuomonę." (12 p.)

Norai ir darbai: Geri norai išlieka tik gerais norais, jeigu nėra darbų. O geroje kompanijoje atsiras šimtas pagundų ir trukdžių tikslui pasiekti, ypač jeigu tas tikslas ne toks jau ir reikalingas. Pradžia, kaip visada, būna ryžtinga ("na, šiandien tai jau tikrai"), bet žinote, kaip būna su tomis kalbomis (o rašant romaną juk svarbiausia žodžiai): diskusijos plaukia ir nuplaukia į šoną, kur įdomiau, kur aktualiau. Todėl nuo kalbų apie kuriamo romano pagrindinio veikėjo charakterio nejučia pereinama prie istorijų, iš esmės pakeitusių žmones, pasakojimo, nuo pagrindinės veikėjos kūrimo - prie bendros moterų analizės. Baigiasi viskas vienodai: "Džefersonas baigė pasakoti savo istorijas, aš papasakojau vaikinams šią, o kai baigiau, pastebėjome, kad jau pirma valanda. Suprantama, tą vakarą imtis romano jau buvo per vėlu." (66 p.)

Stilius: J. K. Jerome'o romanas (parašytas, o ne to, kuris turėjo būti parašytas) - daugybė trumpų istorijų: linksmų (dažniausiai tai iki pasakojimo ištempti anekdotai), sentimentalių (gerąja to žodžio prasme, kaip rašoma "Tarptautinių žodžių žodyne": "itin švelnių, jautrių"), kartais tragiškų, bet visada (taip dievagojasi pasakotojas) - gyvenimiškų. Knygoje šokinėjama nuo temos prie temos, nors pats J. K. Jerome'as tokį rašymo stilių smerkia: "pasakotojas šokinėjantis nuo vienos temos prie kitos, daro didžiulę nuodėmę, ir šis vis dažniau pasitaikantis paprotys yra vertas visų pasmerkimo" (76 p.). Čia rasite, kaip ir dera klasikiniam anglų romanui, smulkmeniškų išvardinimų ir puikaus angliško humoro ("Kitą kartą Makšonesis mums parodė, kaip išvirti arabišką kavą. Arabijoje tikriausiai baisi netvarka, jei tenykščiai gyventojai dažnai verda kavą. Jis suteršė du prikaistuvius, tris ąsotėlius, vieną staltiesę, vieną muskatų riešutų trintuvę, vieną židinio patiesalą, tris puodelius ir iki ausų išsiterliojo pats. Kavos išėjo du puodeliai - baisu net pagalvoti, kas atsitiktų, prireikus išvirti visą kavinuką.", 16-17 p.), išmintingų žodžių ("Pasaulio teismuose leidžiama remtis tik netiesioginiais įkalčiais: juk neįmanoma pakviesti pagrindinio liudytojo - žmogaus sielos", 217 p.) ar šiaip gyvenimiškų patarimų. Jeigu šią knygą reikėtų apibūdinti dviem žodžiais, tai sakyčiau, kad tai šilta knyga - pašiepianti žmogų, tačiau mylinti jį.

Pabaiga: Galiausiai visiems šis žaidimas - rašyti romaną - pabosta: "Kaip aš pavargau nuo to nuolatinio pliurpimo apie knygas, <...> nuo kritikos straipsnių, skirtų kiekvienai kada nors parašytai eilutei; nuo begalinių knygų apie knygas; nuo isteriškų pagyrų ir nervingos kritikos; nuo kvailos pagarbos romanistui Tomui, paikos neapykantos poetui Dikui ir idiotiškų kivirčų dėl dramaturgo Hario. Nė su žiburiu nerasi nei saiko, nei prasmės. Pasiklausius aukštųjų kultūros žynių galima pagalvoti, kad ne literatūra sukurta žmogui, o žmogus literatūrai. Juk mąstymas atsirado anksčiau už spaudą, o žmonės, parašę šimtą geriausių knygų, patys jų neskaitė. Pasaulyje yra vietos knygoms, tačiau jos - ne pasaulio centras. Jos vertos tiek pat, kiek jautienos bifšteksas arba avienos kepsnys, jūros dvelksmas, vilties atsiminimas ir visi kiti geri dalykai, kuriuos žmogus sukaupia per jam skirtas septynias dešimtis metų. Mes kalbame apie knygas taip, tarsi jos būtų paties Gyvenimo balsas, o ne tolimas jo aidas. Pasakos ir istorijos malonios - jos džiugina kaip raktažolių aromatas po ilgos žiemos, ramina kaip kovų klyksmas saulei tekant. Betgi niekam neberūpi istorijos, visi kuria "dokumentus apie žmogų" arba preparuoja jo sielą." (220-221 p.). Visi nusprendžia, kad nieko naujo nebeparašysi, todėl neverta vargti, gaištant savo, skaitytojų ir kritikų laiką (ech, kad tokio požiūrio laikytųsi daugelis rašeivų): "Mes nuolatos sėdime prie savo rašomųjų stalų, sukame galvą, rašome, o istorija visad ta pati. Jau labai seniai žmonės ją pasakojo ir jos klausėsi; šiandien mes vis dar ją pasakojame vieni kitiems, tą patį pasakosime po tūkstančio metų. Štai kokia ji: "Seniai, labai seniai gyveno vyras ir moteris, kuri jį mylėjo". Kritikiūkštis ją išgirdęs, rėkia, kad čia nieko naujo, ir reikalauja šviežienos, manydamas - kaip visi vaikai, - kad pasaulyje būna keistesnių dalykų." (223 p.)

Gražiausia istorija: "Labai seniai perskaičiau vieną pasaką, kurios nuo tada niekaip negaliu pamiršti. Joje buvo pasakojama apie berniuką, kuris užkopė ant vaivorykštės. Jos gale, tiesiai už debesų, pamatė įstabų miestą. Namai ten buvo auksiniai, gatvės grįstos sidabru, o šviesa, gaubianti tą miestą, panėšėjo į ryto aušrą, nušvintančią dar miegančiam pasauliui. Mieste stūksojo tokie gražūs rūmai, kad vien pažvelgus į juos darydavosi gera; bažnyčios buvo tokios puošnios, kad vien priklaupus kurioje nors iš jų išnykdavo visos nuodėmes. Visi šio įstabaus miesto gyventojai buvo geri ir didūs žmonės, o moterys gražesnės už jaunuolių svajas. Šis miestas vadinosi "Neišsipildžiusių žmonijos ketinimų miestas"." (223 p.)

Teisingiausias motto: "aš ne tokios geros nuomonės apie žmones, kad bent kiek atsižvelgčiau į jų vertinimus. Esu labai patenkintas, kad mano ir "žmonių" nuomonės daugeliu klausimų skiriasi." (163 p.)

Asmeninė nuomonė: Tai romanas "Trise valtimi, neskaitant šuns", bet be valties ir be šuns. Ir, pasak kritikų, mažiau talentingas. "Kaip mes rašėme romaną" gal ir ne geriausias J. K. Jerome'o kūrinys, tačiau tikrai gera klasikinė knyga, jau patekusi į literatūros fondą. Šilta knyga (ir ne todėl, kad gulėjo įsaulyje). Ir dėl to verta dėmesio.

"Romano neparašymo istorija" © mb ("Literatūra ir menas", 2005 m. liepos 1 d., Nr. 3055)