Kas skaitė Džeromo K. Džeromo (tas K. – tai Klapka) “Trise valtimi (neskaitant šuns)”, tam nereikia pristatinėti apysakos “Trise dviračiais” herojų. Tačiau manykime, kad pirmųjų yra mažuma ir pakvieskime prie arbatos tris draugus: Džordžą, Harį ir patį rašytoją (“Trise valtimi” vadinamą – Dži),- tai smagi anglų kompanija, kurią kai kam teko laimė (ar nelaimė) pažinti gyvai. Iš tikrųjų visi knygos personažai vaikščiojo šia žeme. Ne tik vaikščiojo, bet ir plaukė žemyn Temze ir po to dviračiais keliavo po Europą. Gaila tik, kad foksterjeras Monmorensis buvo Džeromo fantazijos vaisius.

“Trise dviračiais” neišvengiamai skaitytojo sąmonėje velka “Trise valtimi” šleifą. Vis norisi pradėti raitytis iš juoko ar bent skaitant nuolat šypsotis, tačiau tai daryti ne taip lengva.

Knygos pradžioje trys draugai svarsto apie gyvenimo permainas, kurių jiems žūtbūt jau reikia. Atmetus keletą netinkamų variantų„ pasirenkama kelionė dviračiais po Juodąją girią (tai toks kalnų masyvas Vokietijoje, Švarcvaldas). Toliau seka pasiruošimas kelionei, tarpais primenantis Merfio dėsnius, tik pateikiamus su konkrečiomis situacijomis. „ Jeigu mes ir gauname, ko trokštame, tatai įvyksta ne visai taip gražiai, kaip svajojome“,- sakinys paaiškinantis kiek vyrams kainuoja kelionė: vienam tai atsieis vonios kambario įrengimu ir virtuvės krosnies pakeitimu, kitam „tik“ pianino nupirkimu. Dėl važiavimu dviviečiu dviračiu taip pat kyla dilema: „ sėdintysis priekyje įsitikinęs, kad žmogus už jo nieko neveikia; lygiai taip pat sėdintysis užpakalyje įsitikinęs, kad jis vienas esąs varomoji jėga, o priekinis tiktai puškuoja“. Panašių ir kiek juokingų dalykų užtinkama iki trijų vyrukų kelionės dviračiais pradžios, o ji prasideda maždaug įpusėjus knygą. Iki tol vis nukrypstama į lankas, dažnai net nesusijusias su pasakojama istorija (pvz.: apie tai, kas šioje knygoje nebus aprašoma; ar apie tai, kaip autorius dirbo viename periodiniame leidinyje). Manau, dauguma istorijos dalių sėkmingai būtų tikę autoriaus knygoje „Kaip mes rašėme romaną“, o ne „Trise dviračiais“. Ilga įžanga į tikrąją kelionę dviračiais mane, ne tik išvargino, bet ir sunervino: kas, po galais, bebus aprašome kitoje knygos pusėje?!

O toliau buvo dar blogiau. Pagrindinis dėmesys likusioje knygos dalyje buvo skirtas vokiečių tautos įpročių ir papročių sausam ir kiek ciniškam aprašymui. Užmanymas gal ir neblogas, nes sužinojau, kad: Vokietijoje meilė tvarkai įkvepiama vos gimus, vokietis myli gamtą, vokiečiai labai mėgsta šunis, iš medžių vokietis labiausiai mėgsta tuopą, Vokietijoje yra daugybė dalykų, kurių nevalia daryti ir kuriuos visai lengva padaryt: ** nevalia gatvėje dėvėti įmantrių drabuži; nevalia šerti gatvėse arklius, mulus ar asilus; nevalia šaudyti iš arbaleto ir t.t. , tačiau tai nebuvo mano lūkesčių patenkinimas.

Iš knygos tikėjausi konservatyvaus angliško jumoro dozės, o gavau vos verčiančią nusišypsoti istoriją. Žinoma, buvo situacijų prilygstančių „Trise valtimi“ meistro plunksnai: gebėjimas orientuotis vietovėje pagal gyvulišką instinktą, žmogaus vaikščiojančio su plyta istorija, pagalvėlės pirkimas ir dar keletas.

Atsižvelgiant į „Trise dviračiais“ išleidimo metus (1900 m.) darosi net liūdna, knygos paskutiniuose puslapiuose perskaičius „Vokiečių nacija dar jauna, ir pasauliui svarbi jos branda. Jie geri žmonės, mieli žmonės, kurie turėtų daug prisidėti, kad pasaulis taptų geresnis“ . Likimo ironija - istorija parodė visiškai kitokią aprašomos nacijos bruožą.

Neverta vadintis „Trise valtimi“ tęsiniu