Apie knygą: Stephen King – Dumos Ky sala
Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972372
Puslapių skaičius: 496

Mus vijosi negera varlė, sustūgo Reba. Ji turi DANTYŠ!

Reba – tai tokia pykčio tramdymo lėlė, kurią Edgarui Frimentlui (kadaise – statybų verslo magnatui, o dabar – vienarankiui luošiui), padovanojo psichologas Ksanderis Keimenas.

Geras toks daiktelis – „sugeriantis“ Edgaro pykčio priepuolius (o jūs neįsiustumėt, kai vietoj „kėdę“, pasakytumėt „dėdę“, arba panoręs žmoną apšaukti „kekše“, teišbaubtumėt pasigailėtiną „kiaške“).

Pykti ir šiaip yra dėl ko – Frimentlui patraiškyta kaukolė (aga, žodžius painioja dėl to), lūžę šonkauliai, sutrupėjęs dešinysis klubikaulis... O čia dar žmona (smaugta, badyta plastikiniu peiliuku ir nesyk, kaip matėte, iškeikta) nusprendžia skirtis...

Bet psichologas vėl ir čia – pasiūlo kuriam laikui pakeisti aplinką, nors „Jei Bostone į lėktuvą įsės šiknius, Sietle šiknius ir nusileis.“

Taip E. Frimentlas atsiduria puslaukinėje Dumos Ky saloje (Florida) – menkai nutuokdamas kaip čia pakliuvo (tiesiog taip sutapo aplinkybės), bet pasiryžęs tuos metus, kuriems išsinuomavo namelį Meksikos įlankos pakrantėje praleisti kuo turiningiau...

– Nieko prieš, jei paklausiu, ką čia veikiate?

– Kas rytą mankštinuosi. Skaitau. Popiet numingu. Ir paišau. Gal net imsiu tapyti, bet tam dar nesu pasirengęs.

Aga, jis ima tapyti – ir netrukus pastebi, kad tik tapymas gali nuraminti pasiutusį nebeegzistuojančios dešinės rankos niežulį. Paveikslai, žinoma, išeina kraupoki (nepamirškime, jog skaitome Kingą), bet.. genialūs amerikietiško primityvizmo pavyzdžiai.

Beje, neblogai parduodami.

– Už paveikslus atseikėti keturi šimtai aštuoniasdešimt septyni tūkstančiai dolerių, už eskizus – dar devyniolika tūkstančių. Iš viso, daugiau nei pusė milijono. Per vieno dailininko parodą „Skoto“ galerijai neteko gauti didesnės sumos.

Ir dar – jie turi galią gydyti ar nusmaugti žmones.

Ir dar – saloje pilna numirėlių spintose.

Pilna pradingusių žmonių – tolimos vienos šeimos tragedijos, kuria temena jau baigianti karšti senutė, atgarsiai... Kurią mena smulkių kriauklių-kriauklyčių sąnašos po nameliu, naktimis šiugždančios nuo vėjo, jūros bangų, ar... kažkieno šlapių numirėliškų žingsnių?...

Na, dar yra Persė..Ne, Perse, nors ir šis vardas netikslus...

Bet tikslesnio tiesiog nėra, nes ant kartkartėm pakrantėje pasirodančio laivo šono pavadinimas labai jau išblukęs.

Štai kaip „Perse...“ atrodo vienos mažos mergaitės piešinėlyje:

Korpusą dengė suskeldėjusios lentos, ant stiebų kadarojo skylėtos burės. Aplinkui, švytint mėnuliui, nuo kurio nesklido džiaugsmo sklidini spinduliai, mėlynavo šimtai skeletų rankų, stirksančių iš įlankos, aptekusių vandeniu, tarytum atiduodančių pagarbą. O pirmgalyje stovėjo blyškus padaras lyg ir moteriškais kontūrais, dėvintis dukslų, išpuvusį apdarą, galbūt mantiją, vėjo plaikstomas įkapes... arba apsiaustą.

Tai mirusiųjų laivas, kurio pamėkliška kapitonė turi vieną silpnybę – labai jau mėgsta skandinti (tačiau labai nemėgsta kai skandina ją).

Tad genialiajam vienarankiui dailininkui galų gale tenka aiškintis santykius vienoje nesimpatiškoje aštuoniasdešimtmetėje metalinėje cisternoje:

Mes išties radome cisterną, nuklotą koralais, bet per aštuoniasdešimt metų, dėl žemės poslinkių, metalas įskilo - turbūt pačiame dugne, - ir vidun prasisunkė vanduo. Nūnai žibintuvėlis nutvieskė drėgną, samanotą, nuo aštuonių iki dešimties pėdų ilgio ir apytikriai penkių pėdų skersmens ryklę. Apačioje išvydome skarmaluotus griaučius, vienas kito glėbyje praleidusius aštuonis dešimtmečius. Aplink juos rioglinėjo vabalai. Ant kaulų šokinėjo balzganos – ne dičkės, o mažutės – varlės.

Tad gal tiek ( ir gal net aiškiai per daug) apie siužetą.

Šio romano laukiau su šiokiu tokiu nerimu – nepaisant visų aikčiojimų ir okčiojimų, koks tai vežantis kūrinys. Gerai pamenu, jog lygiai taip pat pristatinėtas ir „Mobilusis“ (Cell, 2006), kuris, deja, buvo posilpnis.

Tačiau šįsyk gandai pasiteisino, „Dumos Ky sala“ neabejotinai stipriausias poavarinis (1999-aisiais rašytoją gerokai aplamdė automobilis) S. Kingo romanas.

Na, jam prilygsta (o kai kuo ir lenkia) gal tik nefantastinė apysaka „Vaikis iš Kolorado“ (The Colorado Kid, 2005), kurią irgi jau galima perskaityti lietuviškai.

Tad šią knygą galiu drąsiai priskirti prie kitų dviejų mano mėgstamiausių Kingo kūrinių – Mizerė (Misery, 1987) ir Doloresa Kleiborn (Dolores Claiborne, 1992).

Perskaitęs romaną specialiai dar palaukiau porą savaičių, žiūrėdamas ar įspūdis priblės. Na, mažumėlę, tačiau tik tiek, kiek užsimiršo siužeto smulkmenos, o ne bendras jausmas.

Nesakau (nerašau), kad knyga tokia jau ideali. Vietomis gal – klampoka. Ypač pradžioje, kai Kingas labai jau tikroviškai smulkmeniškai atpasakoja poavarinius pagrindinio veikėjo potyrius.

Nafink – visi mes kada nors susidursime su ligonine, anksčiau ar vėliau, bet norisi tai nugrūsti kažkur į sąmonės užpečkį, o ne gilintis. Taip kaip visai nesinori smulkmenėlių apie žmogaus potyrius, kai jo dantis tvarko stomatologas (na, kas dantis taisė jau sovietmečiu, supras kodėl nesinori prisiminti, brrr...).

Bet vėliau, veiksmas pagreitėja, įvykis veja įvykį, tad atsiplėšti darosi vis sunkiau. Ir vietomis nugarą pakutena net lengvi šiurpuliukai.

Ypač – jei kada atostogavote visai vienas, vienišam namuke, kur nors ežero pakrantėje, miško pakraštyje ir t.t.

Pailsi, žmogus, nuo miesto rėksmų, beprotiško civilizacijos tempo ir kito kasdien sąmonę slegiančio technotriukšmo, bet naktimis kažkaip... nejaukoka. Nori nenori (jei neužmiegi per pusę minutės kaip kai kurie) įsiklausai į garsus naktyje. Lyg šiugždesį, lyg žingsniukus.

Ir – kuo tvirčiau žinai, kad aplink žmonių kaip ir nėra tuo labiau...nejaukoka.

O jei namas medinis ir naktimis girgžda bei dejuoja – ir visai smagu.

Todėl kai Kingas aprašinėja vienišo luošio naktinėjimus namelyje Meksikos įlankos pakrantėje... Visus tuos nakties garsiukus, kriauklelių šiugždesius po šlapiom nemirėlių kojom... Žodžiu, viskas atrodo ne taip jau ir tolima.

Kas dar...

Apie leidyklą. Šaunuoliai, kad išleido Kingą taip neįtikėtinai operatyviai. Bet... nešaunuoliai, jog apie tai niekas nežino.

Užsienyje, kiek menu, Kingo tomeliai visuomet būna matomiausiose ar vienose matomiausių knygynų vietų. Ten jo romanų pasirodymai – didesnis ar mažesnis, bet Įvykis.

Lietuvoje Kingo tarsi nėra. Čia jis – tik eilinis tamsiai violetinis tomelis (53-ias eilės numeris) knygų lentynoje.

Lietuvoje pažįstami fantastai mane skubina nudžiuginti, kad „Dumos Ky sala“ jau pasirodė rusų kalba (ir būna laaabai nustebę, kai pranešu, jog jau yra ir lietuviškas vertimas)...

Taigi, apgailestaujant tenka pasakyti, kad leidykla sunkokai susidoroja su tokio masto rašytojo darbų pristatymu ir pateikimu.

Redagavimas irgi ne be kabliukų – bent jau teksto surinkimo klaidas vertėtų „išgaudyti“, o kažkuriam iš puslapių net praleistas ispaniškos frazės paaiškinimas (t.y. žvaigždutė, raginanti ieškoti paaiškinimo prie frazės yra, o puslapio apačioje – nieko).