Knygoje yra visko, ko reikia meilės istorijai parašyti ir jausmingam filmui sukurti: apleistas, tačiau romantiškas namas; paniurusi, paslaptinga, bet grakšti ir daili kaimynė; senos paslaptys, mažo miestelio dideli siekiai, ramus provincijos gyvenimas ir t.t. Kai ko pritrūksta, kai ko pasirodo per daug, kai kas – tiesiog gražu.

Pusę knygos siužetas šokinėja dvidešimčia metų pirmyn ir atgal. Džei vaikystė – Džei dabartis – Džei vaikystė... Tada – nelaimingas, tėvų skyrybas sunkiai išgyvenantis paauglys, piktas ir atžagarus, tai yra, niekuo nenustebinantis tipažas tokio žanro literatūroje. Atrama jam tampa vis dažnėjantys vizitai pas vieną keistuolį sodininką. Senuko ir paauglio draugystės prieskonis – magiški burtai, sodo slepiamos paslaptys, stebuklingi žolių mišinėliai. Skaitydama šiuos skyrius prisiminiau Tomą Sojerį, Terį ant tvoros, Zuiką padūkėlį ir kitus personažus, kurių, nustebus teko konstatuoti, buvau pasiilgusi. Tai iš tiesų lengvai ir smagiai į vaikystės paupius sugrąžinantys skyriai.

O štai su dabartimi pasirodė kiek sunkiau. Pagrindinių veikėjų charakterių linijos nubrėžtos taip ryškiai ir tiesiai, neduok Dieve, kad tik nekryptelėtų kur kairėn ar nešautų aukštyn. Jei jau rašytojas – tai, aišku, nesuprastas, kankinamas vienintelės vykusios knygos šlovės, kurios nebegali pakartoti. Jei šalia negalinčio rašyti menininko yra moteris – tai, aišku, „prasisiekėlė“ ir panašių epitetų nusipelniusi žurnalinė pupytė. Balta – juoda. Juoda – balta. Atspalvių žmonės, priešingai nei vynas, šioje knygoje pritrūksta.

Kad jau pradėjau bumbėti, tai negaliu nepaminėti ir to, jog vietomis knyga tiesiog neįtikina. Na, pavyzdžiui, kaip patikėti, kad liežuvį būsimai mylimajai atrišo vyno magija? O ne tai, kad ji vyno paprasčiausiai padaugino? Kaip patikėti, kai su šmėkla po vienu stogu gyvenantis vyras pirmojo jos vizito atrodo ne itin nustebintas. Gal tik dėl akių pasisakantis „ne, negali būti“. Kibčiau ir prie knygos vertimo. Iš kai kurių frazių galima atkurti tobulą anglišką sakinį. Bet lietuviškai jis skamba dirbtinai. O kaip gi vynas? Ogi visaip. Knygos pradžia iš tiesų užliūliuoja. Pirmuosiuose puslapiuose, rodos, pajunti vyno gyvastį buteliuose. Jo šnekėjimą, dainavimą, jo smalsumą. Bet vėliau iš istorijos centro vynas atsitraukia. Laimė, tam, kad grįžtų. Vis dėlto knygos viduryje gervuogių vyno – šios istorijos pasakotojo – dvelksmą jau spėji pamiršti.

Visa tai nereiškia, kad knyga yra bloga. Ir kad geriau gerti gervuogių vyną, nei skaityti jo padiktuotą pasakojimą. Galima suderinti ir viena, ir kita. Paskutinė trilogijos dalis – labai paprastas, jaukus pasakojimas apie dar vieną kelią į laimę. Lietingai dienai nušviesti, liūdesiui nuvyti, tinguliui pateisinti – pats tas.

Stebuklų, naivumo, kvapų ir vyno dozė