Į vangią, nedidelę Graikijos salą, kurioje įsikūrusiklasikinio stiliaus britų mokykla save ištremia jaunas Londonietis – Nikolas d‘Evrė. Jam dar tik 27-eri, bet gyvenimas atrodo jau išbandytas, merginos – neblogas lovos aksesuaras, o visa kita – tuštybių tuštybė. Tiesa, paskutinė pasija – australė Elison – tarsi įneša sumaišties į daugiau mažiau aiškų Nikolo pasaulį, bet kol kas ji - tik dar viena priežastis palikti Londoną. Sala Nikolą pasitinka nuobodžiais bendradarbiais, sifiliu Graikijos viešnamiuose ir paslaptinga asmenybe – Morisu Končiu, kuris čia ir legenda, ir vietinis šėtonas. Mat vieniems jis – nacių kolaborantas, kitiems – kažkokių neaiškių atrakcijų organizatorius. Aišku tik viena: tai – išsilavinęs, protingas ir kažkokį neaiškų tikslą turintis žmogus, į kurio keisto teatro be sienų žaidimus įsitraukęs Nikolas patiria viską – didžiausią laimę, sunkiausią pažeminimą, aršiausią pyktį ir nuoširdžiausią meilę. O viskas vardan ko? Ne, perskaitykite patys – pasikankinkite drauge su Nikolu ir kitais skaičiusiais.

Seniai bebuvau skaitęs tokią talpią, gausią ir storą visomis prasmėmis knygą. Pasitelkiant į pagalbą fizikos terminus – jeigu yra knygos, kurių tankis prilygsta putplasčiui, tai šios knygos tankis būtų švinas. Ja galima užmušti – ne tik laiką, bet ir žmogų. Joje visko nepaprastai daug: detalių, kruopščių aprašymų – kiekvienas puodelis, jo piešinys, ąselė. Graikijos gamta, Egėjo jūra, salos pušynai, pliažai, erdvės, Delfai, Olimpo šlaitai – beveik juntama (ypač jeigu ten yra tekę būti). Juslumas, erotika turėtų sukelti pavydą bet kam, kas yra bandęs apie tai rašyti ir pamatęs, kaip tai sunku. Jokių abejonių – parašyta visa tai meistriškai, sodriai, spalvingai ir užburiančiai. Tačiau… Et, ir kodėl gi būtinai turėjo rastis tas „tačiau“?

Man rodos, kiekvieno autoriaus tikslas – sukurti tokią knygą, kad skaitytojas prie jos norėtų grįžti. Ir jeigu autorius tiek deda pastangų paslaptingiausių įvaizdžių, mitologinių aliuzijų, psichologinių niuansų kūrimui, jam turėtų būti apmaudu, kai skaitytojas baigęs knygą su palengvėjimu atsidūsta: „pabaigiau. Trauk ją devynios!“ Aš buvau būtent toks skaitytojas. Du trečdalius viskas buvo nuostabu, neįtikėtina, svaiginama ir genialu. Bet galiausiai visi tie nesibaigiantys siužeto posūkiai, tas krūvis, kurį ant skaitytojo pečių užvertė autorius, nuvargino. O knyga įtraukia, labai. Ir tuomet kasiesi per puslapius jau prievarta – malonumas mažėja, protas pavargsta, bet vis dar nori išsiaiškinti what‘s the buzz ?Ir užbaigus knygą nebesinori prie jos grįžti, nors ir aišku, kad dar labai, labai daug kas liko nesuprasta, nesusekta, neiššifruota. Nebent po kiek laiko arba kai bus laiko tokiems ilgiems šifravimo žaidimams. O kol kas – trenki ją į šoną kaip sunkiai neštą naštą. Ir nesupranti, kas ima viršų – skaitymo malonumas, ar siutas dėl tokio skaitytojo netausojimo.

Apibendrinu – skaityti, be abejonės, verta. Bandantiems rašyti – netgi privaloma, gal po to mesite savo vargingus bandymus gadinti popierių ir taip sutaupysite keletą medžių (man – nepadėjoJ). Bet – įspėju – privalote nusiteikti, kad jūsų laikas bus pertvarkytas, o darbotvarkės – supainiotos, nebent esate labai valingas skaitytojas nepasiduodantis teksto magijai. Tačiau ar gerai jausitės perskaitę – atspėti negaliu. Gal nė vienas čia parašytas žodis apie šį kūrinį jums nepasirodys tikslus.

Magija be magijos