Praėjo septyneri metai nuo to, kai perskaičius John’o Irving’o “Pasaulis pagal Garpą” mane buvo apsėdusi “garpomanija” ir grafomanija, bet kaip teisingai minėtame romane rašė “pasaulyje pagal Garpą visi mes esame martini atvejai”, taip ir mano pasaulyje visos manijos nusimarino. Na, galbūt, išskyrus skaitymo …

Lietuviškai pasirodė nemaža krūvelė bestseleristo Džono Irvingo romanų: “Sidro namų taisyklės”, “Malda už Oveną Mynį”, “Ketvirtoji ranka”), tačiau po “Garpo” mane sustabdė nukankinęs savo nuobodumu, taip ir nepabaigtas romanas “Cirko sūnus”. Tad nelengva buvo ryžtis pradėti pusseptinto šimto puslapių rašliavą, ypač kai dedikacijoje perskaitai: “meilės romanas” . Visgi įveikus knygos pradžios baimę sustoti buvo nelengva: knyga skaitosi lengvai, stilius ir žodynas turtingas, romano istorijos pagaulios ir, žinoma, bestseleriškos – t.y. veikėjų gyvenimas apraizgomas seksualiais, detektyviškais, fatališkais, nerealiais, bet vaizduotę žadinančiais vaizdiniais. Retkarčiais autorius tam tikrų aprašymų detalėmis perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, Edžio masturbacijos scenos tikrai per daug ištęstos, nors gal tik man taip pasirodė dėl savo išvirkimo laipsnio. Keletas puslapių pasirengimo onanizmui nenorom verčia skaitytoją kišti ranką į kelnaites, tačiau pats procesas subtiliai peršokamas, ir iki pornografinio lygio nenusileidžiama, dėl ko skaitytojas lieka sustingusiais pirštukais, ir turi teisę kaltinti rašytoją ribotumu: per visą romaną masturbuojasi (ir dažniausiai ne po vieną kartą) tik vyriškos giminės individai, o moteriškaitės lyg frigidiškos namų šeimininkės sugeba tik tarpusavyje pasikeisti fraze “girdžiu kaip mano kelnaitės slysta ant grindų” .

Kai kurie romano žodžiai išspausdinti pasvirusiu kursyvu. Atseit, bukas skaitytojau, atkreipk dėmesį į išskirtą žodį – jis reikšmingesnis už kitus. Tai lyg pasako, kad savo kūrybos skaitytojais autorius laiko nelabai aukšto literatūrinio išprusimo asmenis. Tebūnie taip, gi tai tik meilės romanas.

Iš tikro, perskaičius knygą man gerokai buvo keista, kad autorius ėmėsi sudėtingo darbo – atskleisti moters, o ne vyro pasaulėžiūrą, nors gal yra tame tiesos, kad niekas geriau nesupras moterų kaip vyrai. Negaliu pasakyti, kad buvo kažkokių nelogiškų pastebėjimų ar nukrypimų nuo įmanomo elgesio gyvenime. Išskyrus tai, kad visame romane meilės/sekso porų amžiaus skirtumas tikrai viršija realybę. Na dar įmanoma, kad šešiolikametis turi trisdešimt devynerių metų meilužę, bet kai 77-erių senukas duodasi su 35-erių moterimi, tai jau nelabai įtikinama, nors ... gerontofilija bujoja tarp skirtingo socialinio sluoksnio atstovų, tačiau kalbėti apie pilnavertišką tokių porų intymų santykiavimą, manau, per daug drastiška. Todėl man tai labiau panašu į norą šokiruoti senamadiškų seksualinių pažiūrų skaitytoją, ir taip pelnyti papildomų taškų neįdedant didesnių pastangų į siužeto kūrimą.

Romanas gana daugiasluoksnis, nors veikėjų nėra daug. Pagrindine veikėja įvardijama rašytoja Ruta Koul, nors ne ką mažiau dėmesio skiriama ir jos tėvui, motinai, draugei, vyrams bei meilužiams. Visi pagrindiniai veikėjai daugiau ar mažiau susiję su literatūros pasauliu. Būtent šis, romane analizuojamas aspektas, man, kaip tūlai lietuvaitei grafomanei, patiko labiausiai, nes tam tikrose gyvenimo situacijose nušviestas rašymo procesas rado nemažai paralelių su asmenine patirtimi. Kaip iki skausmo pažįstama tai, kada vietoj galimybės rašyti gauni mylimą žmogų ir jo priklausinius: aistrą, seksą, dėmesį, šilumą, pasivaikščiojimus ir bendrus stalo žaidimus (čia nebaigtinis sąrašas), ir tik tai praradusi suvoki, kad vėl atradai tai, apie ką svajojai prieš tai – galią rašyti. Analogiškai romane atsitiko Edžiui O‘Harai: tik praradęs savo meilę jis pradėjo rašyti. Negi tikrai teisūs yra tie, kurie eskaluoja „meno iš kančios“ postulatus.

Dar man baisiai patiko Amsterdamo „raudonųjų žibintų“ rajono seržantas Haris. Dabar pateiksiu knygos ištrauką: „ Hario moterys reikšdavo nepasitenkinimą dar ir dėl to, kad jis visada nutolęs. Jam labiau patikdavo skaityti kokią knygą, negu klausytis pašnekovės.“ (498 psl.) Ech, kaip tai pažįstama man, knygų graužikei, kai tūlas pasikvėpinęs vaikėzas ima rodyti pavydą mano knygoms. Juokinga, bet realu.

„Našlė vieneriems metams“, mano manymu, gana autobiografiška knyga. Irvingas šio romano herojuose lyg atskleidžia savo knygų rašymo procesą: kaip gimsta idėja, kaip rutuliuojasi vaizduotėje kuriama istorija, kaip ir kodėl ji kinta, kiek rašytojas išgalvoja, o kiek aprašo realius personažus ir įvykius. Kaip ir „Garpe“ šitoje knygoje sumaniai įpinami veikėjų „kūriniai“, kurie turi sąsajų su pasakojama istorija tik tiek, kad juos parašė knygos veikėjai. Beje įdomu tai , kad pateiktas kūrinys „Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“ buvo išleistas atskirai kaip knyga vaikams su iliustracijomis, o skyrius „Raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys“ taip pat buvo spausdintas vokiečių periodikoje. Tai, manu, tik dar labiau patvirtina knygos paraleles su tikruoju autoriaus gyvenimu.

„Našlę vieneriems metams“ rekomenduočiau skaityti ne tik fanatiškiems rašytojams ir skaitytojams, bet ir našlėms, praradusioms, bei senmergėms, vis dar ieškančioms to vienintelio princo už balto mersedeso vairo.

p.s. Noriu ir aš savo vestuvių ceremonijos knygyne.

Erotiškas meilės romanas