Pagrindinis knygos herojus - analitikas, gyvenantis nuobodų ir įprastą gyvenimą. Prieš trejus metus mirus jo žmonai, vyras iš gyvenimo nebesitiki nieko. Aptarnaudamas Manheteno turtinguosius, kurie skundžiasi įvairiais psichikos sutrikimais, jis ramiai išklauso kiekvieno paciento pasakojimą, kaip ir dera jo profesijos žmogui, bandydamas surasti problemų priežastis. Bet vieną dieną jis gauna laišką, kuris prasideda tokiais žodžiais: „sveikinu su penkiasdešimt trečiuoju gimtadieniu, daktare. Sveiki atvykę į pirmąją savo mirties dieną.“ Štai čia ir prasideda visos „linksmybės“.

Akivaizdu, kad Darvinas buvo teisus, sakydamas, kad išlieka tik stipriausieji. Taisyklė,galiojanti ir šiam romanui, kurio dar neįpusėjus tampa aišku, kad Pyro pergalės nebus.

Kaip ir visiems detektyviniams, psichologiniams romanams bei filmams, „Analitikui“ galioja labai protingo blogiečio personažas. Ir kodėl gi jie visada tokie smulkmeniškai apdairūs, jei neabejotinai yra psichiškai nesveiki? Tačiau vargu ar būtų įdomu skaityti knygą, kurioje nesikauna du lygiaverčiai protai, atstovaujantys skirtingas stovyklas. John Katzenback sukuria ne tik įtampos ir veiksmo kupiną istoriją, bet ir intelektualų žaidimą, kuriame svarbu ne raumenys, bet protas. Šachmatų principu žaidžiama iš psichoanalitiko Frederiko Starkso gyvybės. Daktaras turi apsispręsti – nusižudyti, ar matyti kaip žūsta jauni jo giminaičių vaikai.

Knyga greitai „užkabina“. Rašytojo meistriškumas neabejotinas. Padėti ją į šalį kartais atrodo tiesiog neįmanoma. Nesigilinant į tai, ar taip iš tiesų galėtų būti (o gal buvo?), kai kurie sutapimai, atsitiktinumai neužgožia realios įvykių tikimybės, nes būtent realumas ir yra knygos pagrindas. Ribinės situacijos, kuriose viena klaida gali būti lemtinga, aitrina. Bandai „iššifruoti“, kas bus atskleista. Stengiesi prisiminti, kad dažniausiai blogis būna šalia. Ar šį kartą taip ir bus? Ar Frederikas Starksas pasiduos? Ar turi jis dėl ko gyventi?

Nesitikėjau iš šio romano gilesnių klodų, tačiau buvau maloniai nustebintas, nes iš pažiūros paprasta istorija staiga tapo žmogaus prigimties keliamo klausimo simboliu. Puikiai išlaviruota tarp intrigos ir kur kas svarbesnių dalykų. Ar žmogų iš tiesų galima sukurti taip, kaip nori? Iš bendro panašaus pobūdžio knygų „Analitikas“ akivaizdžiai išsiskiria savo intelektualiniu svoriu, gramzdindamas į gilius pamąstymus ir tuo pačiu kaitindamas kraują netikėtais posūkiai, kuriems labai tiktų prierašas – neišlėk.

Pabaiga šiek tiek nuvilia (jau neatsimenu knygos, kurios pabaiga būtų palikusi gilesnį įspūdį), tačiau ir čia yra tam tikrų netikėtumų. Veikiausiai „Analitiką“ teks skaityti dar kartą, nes pirmą sykį ją prarijau – kartą paragavęs negali...

Įspėjimas visiems silpnų nervų žmonėms – šios knygos neskaitykite, jei turite svarbių darbų, nes greičiausiai knyga bus svarbiau.

Neskaitai - praryji