Ir visgi... argi "Hobitas" nėra apie kuklų padarėlį, prieš savo valią įtrauktą į baisių baisiausius nuotykius, kurie iš pradžių atrodė visai ne jo jėgoms, tačiau su laiku atrandantį savyje kažką, kas padeda įveikti na viską, kas tik užgriūva ant jo vargšės galvos? O tada kodėl ir man nepabandžius?

Taigi, "giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas". Taip be ilgų įžangų mes (skaitytojai) supažindinami su ponu Bilbu Beginsu, ir neilgai trukę kartu su juo įsitraukiame į kvapą gniaužiančius nuotykius. O nuotykiams tiems netrūksta ničnieko, kad kvapas liktų užgniaužtas iki paskutinio puslapio. Yra čia, kaip priklauso, burtininkas, yra nykštukai, ir gerieji elfai; blogiečių stovykla irgi neatsilieka, ją reprezentuoja gigantiški vorai, dantingi vilkolakiai bei goblinai - tokie bjauraus būdo šlykštukai iš po kalnų, nenusimanantys apie higieną, ir nepaisantys aukso žodžių 'jei gali nedainuoti - tai ir nedainuok!' Ir žinoma, kokia gi pasaka be drakono - vadinasi, yra ir jis. Ir dar koks - visas auksinis, pasipūtęs, miegantis ant priplėšto aukso krūvos - ir kvailas lygiai tiek, kiek reikia jam nugalėti. Kas ir įvyksta knygos pabaigoje, nes pasaka tam ir pasaka, kad gėris triumfuotų.

Bet kodėl tada ši pasaka vienodai patinka tiek vaikams, tiek suaugusiems, ir per daugiau nei pusę amžiaus nenuėjo užmarštin? Gal visai ne tokia paprasta ši pasakėlė, kaip ir ponas Beginsas ne toks jau paprastas hobitas.

Tuo ir pasireiškia rašytojo genialumas - "Hobito" pasaulis toks sudėtingas, bet kartu labai lengvai suvokiamas, kad net tas pats skaitytojas, paėmęs "Hobitą" persiskaityti dar kartą tarkim, iš nostalgijos, atranda naują klodą, kurio anksčiau nepastebėjo. Greičiausiai todėl, kad tada tam nebuvo reikalo.

Ir jeigu vaikas atisvers žavią pasaką su karžygiais ir slibinais, labiau subrendęs skaitytojas tarp visų nykštukų ir burtininkų įžvelgs mokančią (bet jokiu būdu ne moralizuojančią) istoriją apie tai, kad sąvoka "menkas žmogelis" neegzistuoja išvis, nes kiekvienas turime savyje snaudžiantį didvyrį, kurį tik reikia laiku prižadinti; kad dora širdis ir tikra draugystė gali nugalėti visas kliūtis, sustabdyti karus ir sunaikinti blogį.

Čia pasaka ir baigiasi, bet jos įtaka ištisoms žmonių kartoms vis dar tęsiasi - ir, panašu, greitai išsikvėpti nežada. Dar ir dėl to, kad ūgtelėję skaitytojai tuos pačius herojus plaukuotomis kojomis, ilgabarzdžius burtininkus bei nevalas goblinus sutinka jau kitame, nebe tokiame mielame ir šiltame, bet ne mažiau nuostabiame "Žiedų valdove".

P.S. Deja, 2002 m. "Hobito" leidimas viskuo prastesnis už savo pirmtaką - nei iliustracijų, nei žemėlapių, tik atrodo kaip rimtesnė knyga...

Šedevras