Norintieji susipažinti su didžiuoju J.R.R.Tolkien'o epu chronologine aprašytų įvykių tvarka, turėtų pradėti nuo šios knygos (po to sektų "Hobitas" ir "Žiedų Valdovas"). Perskaičiusiam "Žiedų Valdovą" "Silmarillion" suteiks galimybę pažvelgti, kas slypi anapus užuominų, tarsi atsitiktinai paminėtų vardų, baladžių su nelabai aiškiomis pabaigomis ir pradžiomis. Redaktorius ir sudarytojas, autoriaus sūnus Christopheris Tolkienas pataria: ketinantysis skaityti "turi vaizduotėje atsidurti Trečiojo Amžiaus pabaigoje - Viduržemyje, žvelgdamas atgal". Vienaip ar kitaip, laukia susitikimas su ganėtinai unikalia knyga, kurią lyginti su senaisiais Europos tautų mitais ir epais lengviau nei su kitais XX a. autorių kūriniais. Siužetas, prasidėjęs nuo pasaulio sukūrimo, išsilieja į plačią menamos istorijos upę, aprėpiančią ir pavienių herojų tragedijas, ir kosminio masto katastrofas. Kartu kinta stilius: biblinis, istorinių raštų, romantinis. Tačiau kai kurie stiliaus netolygumai, nevienodas atskirų istorijų išplėtojimas, literatūrinis išbaigtumas atsirado ne dėl meninių paskatų. Autorius tobulino legendas visą gyvenimą, tačiau taip ir nespėjo visko (viso pasaulio!) galutinai sutvarkyti. "Silmarillion" - po jo mirties išleistas rinkinys. Skirtingų epizodų paskutinės redakcijos laikas skiriasi pora dešimčių metų.

Knygoje gausu biblinių ir senųjų europietiškų mitų motyvų, tačiau ji - ne pamėgdžiojimas. Apimanti ne tik senovinį pasaulio suvokimą (o jei Žemė dabar apvali, nes suapvalėjo?...). Literatūrine (ir emocine) prasme stipriausia dalis - romantinės legendos. Jų siužetai - dramatiški ir tragiški, veikėjai - tvirtos, herojiškos, bet toli gražu ne tik teigiamos asmenybės. Čia Meilė, įveikusi išskiriančią mirtį ir nemirtingumą pasaulio nelaisvėje; Likimas, nugalėjęs maištingą dvasią; Viltis, tiesiogine prasme nušvitusi virš aukštesnių jėgų užmiršto, nesibaigiančių kovų iškankinto Viduržemio. Tai pasaulis, kuriame priesaika nukreipia istoriją. Giesmė tampa ginklu prieš baisiausią priešą. Kur Šviesa, kartą sužibusi, neišblės iki paskutiniųjų "Žiedų Valdovo" pastraipų.

"Silmarillion" - humanistinis, idealizuojantis žmogiškumą kūrinys. Tačiau juk dauguma veikėjų - ne žmonės!? Bet argi reikia aiškinti, kad Tolkieno elfai, jo paties žodžiais tariant, atstovauja "meninį, estetinį ir grynąjį mokslinį Žmoniškosios prigimties aspektus, pakylėtus į aukštesnį lygmenį, nei iš tikrųjų matoma žmonėse". Be to, fantastiniai personažai padeda atskleisti vaizduojamojo laiko kitoniškumą, nepasiekiamumą. Taip norisi ištarti: negrįžtamumą.

Knyga privaloma visiems, ketinantiems rimtai analizuoti ar versti Tolkieno kūrybą. Savaime aišku, prisiekusiems tos kūrybos gerbėjams. Ir nebijantiems tokiais tapti.

Beje, jei "Žiedų Valdovas" - ledkalnio viršūnė, tai "Silmarillion" - ne pats ledkalnis, o tik mozaika iš keleto dailesnių skeveldrų. Ledkalnis - keliolikos tomų (!) "Viduržemio istorija", atskleidžianti visą autoriaus gyvenimą trukusį menamos tikrovės kūrimą.

Mitas. Legenda. Istorija.