Pirmasis Pasaulinis karas buvo viena iš didžiausių nelaimių, kuria prasidėjo XX amžius ir nekeista, kad ligi šiol istorikai nesutaria - ar šis karas buvo dėsninga pasaulio raidos išdava, ar serijos sutapimų išprovokuotos iki tol neregėto masto skerdynės. Tik pagalvokite - nugalėjus ambicingąjį Napoleoną, iki pat 1914 m. Europos kontinente rimtesnių karų kaip ir nebuvo. Taip, tautos ir valstybės vis dar apsitalžydavo vienokiame ar kitokiame konflikte (pvz., Vokietijos suvienijimo karai), bet karo, kuris iš esmės sukrėstų Europą, jau nekalbant apie visą pasaulį, nebuvo.

Ironiška, bet Pirmasis Pasaulinis karas buvo kovojamas su šūkiu "Karas, kuris baigs visus karus!" Dvi valstybių sąjungos - Antantė (D. Britanija, Prancūzija, Rusija, vėliau - Italija) ir Trilypė Sąjunga (Vokietija, Austro - Vengrija, Turkija) - tikėjosi, kad karas baigsis per mėnesį. Na, blogiausiu atveju iki 1914 m. šv. Kalėdų. Vėliau - iki 1915 m. pavasario. Vasaros. Rudens. Šv. Kalėdų. 1916 m... Šv. Kalėdų... O karas vis tęsėsi, ofenzyvos sekė ofenzyvas, bet milžiniškos armijos likdavo stovėti savo apkasuose pasijudinusios vos keletą kilometrų į priekį. Apkasai driekėsi 3000 km per visą senutę Europą. Tarp apkasų - garsioji "Niekieno žemė" išrausta artilerijos sviedinių, nusėta įvairių vasaros - žiemos - rudens kampanijų lavonais. Išsidriekė nauji karo veiksmų teatrai, apimantys net Afriką, Aziją, vandenynus. Žudymui pirmą kartą panaudotos dujos, aviacija, tankai.

Į kovą buvo mestos tokios žmonių masės, kad imamų belaisvių kiekiai šiurpino jų ėmikus. Į nepaprastas aukštumas užkilo patriotizmo propaganda - pažvelkite į D. Britanijos tų laikų plakatą - "Tėveli, o ką tu veikei karo metu?". Būtent tuo metu Hitleris, dar būdamas paprastu Šiklgruberiu, džiaugėsi, kad mobilizacija šluoja Europą. Ir iššlavė. Iššlavė taip, kad kai kurios valstybės neteko apie 75 proc. savo elito. Iš apkasų sugrįžę tapo garsiąja "prarastąja karta", mums padovanojusia Remarką, Hemingvėjų. Žlugo ištisos imperijos - taip radosi sąlygos vienur įsisiautėti bolševikams, o kitur - sukurti nepriklausomas valstybes. Pirmojo Pasaulinio karo įtaka buvo neįtikėtina, o jis, deja, tetapo tik preliudija į Antrąjį. Ne, žmonija niekad nesimokė iš savo klaidų. O galbūt jai ir nelemta mokytis.

Esu dar iš tos kartos, kuriai žodžiai "karas" pirmiausia asocijuodavosi su žodžiu "fašistai". Per įkyriąsias "SSRS istorijos" ar net per "Pasaulio istorijas" pamokas Pirmasis Pasaulinis karas tebūdavo nagrinėjamas kaip prielaida Spalio revoliucijai. Todėl ši knyga pagaliau man buvo tas kąsnis, kuris kiek rimčiau apmalšino žinių alkį apie vieną didžiausių konfliktų žmonijos istorijoje.

Atmetus grynai profesinius šios literatūros skaitymo poreikius, tenka pripažinti parašiusio knygą žmogaus talentą sudominti skaitytoją, nors didžiuma pateikiamos medžiagos - faktologija: generolas Žofras darė taip, o Heigas - štai taip. Šią ofenzyvą sąjungininkai planavo taip, ir vėl nieko neišėjo. Vokiečių laivynas prie Pietų Afrikos patykojo ir sudorojo per daug drąsaus britų admirolo eskadrą - ir ko jis lindo turėdamas akivaizdžiai silpnesnes pajėgas? O štai prie Galipolio britai išsodino australų ekspedicinį korpusą ten, kur kareiviams vandens šiek tiek virš galvos. Kadangi kareiviai buvo su pilna ginkluote, daugelis tiesiog nuskendo nepasiekę kranto...

Tačiau tai nėra knyga, kuri akcentuotų karo žiaurumus, generolų idiotizmą (o jo netrūko). Tai nėra mokslinė monografija, su gausybe nuorodų, nuomonių ir detaliu klausimų išdiskutavimu. Tai tiesiog Pirmojo Pasaulinio karo kronika - dalykiška, ne per daug smulkmeniška, bet labai įdomi. Daug sužinosite ne tik apie Somos, Ipro, Verdeno, Galipolio mūšius, bet ir apie karo veiksmams vadovavusius politikus ir generolus, diplomatines pastangas baigti konfliktą, užnugario vargus, klaikią statistiką ir jos priežastis. Natūralu, kad autorius daugiausia rašo apie Didžiosios Britanijos vaidmenį, tačiau ir kiti karo dalyviai, netgi Rusija, nestokoja dėmesio. Beje, J. Terrainas abejoja labai populiaria teze, kad būtent JAV įsikišimas nulėmė karo baigtį, tačiau į polemiką nesileidžia. Tiesiog išdėsto savo požiūrį, kuris, reikia pripažinti, įtikinantis.

Žodžiu, jeigu domitės istorija, bet nesate jos profesionalas, knyga turėtų tikti.

Katastrofos kronika