Vargu ar dar kuri kita knyga, išleista XVa. pabaigoje turėjo tokį pasisekimą, kaip ši. Tai buvo tikras to meto bestseleris. Per pirmuosius devynis metus po pirmojo leidimo, knyga buvo perleista 9 kartus! Tokie skaičiai nieko nestebina šiandien, kai tik prieš porą mėnesių pasirodžiusią kokioje nors dievo užmirštoje Amerikoje knygą jau galimą nusipirkti Lietuvos knygyne. Tačiau penkioliktame amžiuje…

Knygos autoriai du dominikonų ordino vienuoliai, uoliai besidarbavę Vokietijoje inkvizicijos gretose. Savo plunksnos meistriškumą Šprengeris ir Institoris miklino, matyt, kurpdami nuolatinius skundus Inokentijui VIII, tuometiniam popiežiui, apie tai, kad jų inkvizicinei veiklai visapusiškai trukdo pasaulietinės valdžios atstovai. Popiežius neiškentė ir brūkštelėjo bulę "Summis desiderantes" apie kovą su raganavimu.

Tačiau grįžkime prie mūsų avinų… e-e-e… atsiprašau, vienuolių. "Raganų kūjis" suskirstytas į tris dalis. Pirmoji - "teorinė", kurioje pasakojame apie velnią, burtininkavimą ir t.t. Antroji dalis skirta dviems esminiams klausimams: Kam nekenkia burtininkavimas ir kokiomis priemonėmis galima pašalinti burtus? Trečioji dalis - juridinė. 35 klausimų-atsakymų pagalba aiškinama, kaip reikia pradėti kvotą, kaip ją tęsti, kaip užbaigti, o taip pat išnarpliojami keli juridiniai kazusai.

Šią knygą aptikau beieškodamas medžiagos apie inkviziciją. Skaičiau - ir negalėjau patikėti. Negalėjau patikėti tuo, kad du vyrai ją rašė visiškai rimtai ir, atrodo, tvirtai tikėdami kiekvienu savo žodžiu. Negalėjau patikėti tuo, kad tie kas skaitė, nesišaipė iš dviejų "kvaištelėjusių" vienuolių… Tačiau - taip buvo. Laužai liepsnojo dar ilgai po šių dviejų "raganų medžioklės" ideologų mirties. Pabaigai - mažytė citata. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu…

"Kartą, kai aš priiminėjau išpažintį, atėjo jaunuolis ir išpažinties metu skundėsi, kad prarado lyties organą. Nustebęs, aš nenorėjau patikėti jo žodžiais. Tačiau aš patikėjau savo akimis, kai jaunuolis, nusiėmęs rūbus parodė tą vietą, ir aš nieko neišvydau. Būdamas visiškai sveiko proto aš pasiteiravau, ar jis neįtaria, kas taip galėjo jį apkerėti. Vaikinas atsakė, kad įtaria, tačiau ji ne čia, o Vormse. "Tuomet aš tau patariu: tuoj pat eik pas ją ir pasistenk pažadais ir meilumu ją priprašyti atšaukti kerus". Jis taip ir padarė. Po kelerių dienų jis sugrįžo ir dėkojo man, sakydamas, jog pasveiko ir viską atgavo. Aš patikėjau jo žodžiais, tačiau vėl taip pat patikrinau ir savo akimis… "

Viduramžių bestseleris istorinės egzotikos mėgėjui