Tą berniuką, po galais, sukaposim... Karolis, auksinis berniukas - tai jaunuolis, dėl kurio užvirė visa ši košė. Aišku, galima būtų pasakyti, kad viskas dėl Dianos, pagrindinės veikėjos, kurios vardu vyksta pasakojimas, įnorių ir troškimų, bet nebūkim priekabūs. Taigi, Karolis myli savo (netikrą?) seserį Ramą, bet sako, kad myli vyrus, o Diana myli Karolį, kuris jos tarsi ir nemyli. Ką myli Rama, aiškėja ilgai, kadangi meilės jai buvo lyg per mažai, lyg per daug, ir ji dingo. Tai štai ir gaudo Karolis su Diana savo Žydrąją paukštę anapus Atlanto.

Apie paradoksus. Pabandžius aprašyti "Auksinį berniuką" tampa aišku, kad nenuteikti neigiamai bus sunku - todėl, kad kur dursi, ten skylę pradursi. Tačiau perskaičius šią knygą nekilo pasipiktinimas, kaip kad kartais būna, kad mane pasižadėjimas apžvelgti privertė kankintis prie neturinčio išliekamosios vertės kūrinio, kai laiką buvo galima praleisti ir naudingiau. Nesipiktinau ir tiek: lengvas skaitalas turi savo taisykles, ir, matyt, šį kartą joms nelabai nusižengta. Tačiau taip, išsityčioti galima: iš neįtikimų siužeto vingių, iš personažų-vaidmenų, iš filosofinių pasvaičiojimų ir poetinių intarpų, kuriuos galima aptikti romane, iš to, kad galų gale taip ir neaišku, "kas iš to" - į ką subrendo herojė po visų jos patirtų išgyvenimų, kadangi jos kalbos apie save nėra nuoseklios. Tačiau poetiniai intarpai ne tokie ir prasti, siužetas neverčia daug iš jo tikėtis - tiesiog eini, kur veda, o vietomis visai smagiai galima pasijuokti - galbūt iš paprastų triukų, bet vis tiek (pokalbis su storu amerikonu bare).

Apie vienalypiškumą. Autorė šiaip ar taip turi vieną tikrai įdomų sugebėjimą: visi veikėjai knygoje kalba...unisonu. Jie tiesiog kaip protagonistės antrininkai: nesvarbu, ar studentė lietuvaitė, ar Los Andželo transvestitas-prostitutė, jie kalba tokiu pačiu stiliumi. "Mano brangus drauge" ir "kvaily" eina iš vieno herojaus lūpų kitam, patetiškai-isteriškas tonas - atitinkamai. ("Aš, sakau tau, AŠ dabar jaučiu skausmą, ar tu žinai, kas yra skausmas, mano sniego mergaite, ar bent kartą savo baltame gyvenime tau teko kentėti, kentėti ne šiaip ašarojant, o iš tikrųjų kentėti, ar žinai, tu visažine, kad ašaros yra lengviausia skausmo išraiška ir jos nieko nereiškia, nė velnio nereiškia" ir t.t. (129 p.)). Na, gal čia gili mintis - visi žmonės yra broliai? Ir nors vieni iš jų miršta, visuma (suma) lieka nepakitusi? Ne, čia aš juokauju. Greičiausiai priežastis kur kas paprastesnė ir susijusi su autorės rašymo įgūdžiais. Linksma, kol nepradeda erzinti.

Apie sutapimus. Tiesą sakant, tai ne kelionių, o sutapimų romanas. Jei asmuo paminimas, su juo bus susitikta po keliolikos ar keliasdešimties puslapių. Laabai netikėta. O gal herojė taip visus traukia, kad net knibždančioje žmonių Amerikoje jai sugeba pasipainioti būtent reikiami asmenys? Tik bėda, kad nei jos, nei Karolio, nei Ramos charizmatiškumas neįtikina. Nors įtikinėjama periodiškai. Neatsimenu nė vienos savybės, kuria "auksinis berniukas" galėtų išties didžiuotis kaip nepaprasta, darančia įspūdį žmonėms. Jis tiesiog auksinis. Prosto Karolis. Arba nekreipi dėmesio, arba priimi kaip duotybę. Žinoma, žmonės mylimi ne už gabumų sumą, bet... Romane aprašoma meile patikėti galima, charakterių ypatingumu - nelabai.

Potencialas. Vienas geras personažas knygoje - dažnai tai jau daug. Čia buvo vienas potencialiai geras personažas, Albinosė, keista balta mergaitė, turinti nepaprastų galių. Jeigu jai būtų mažiau suteikta Dianos (Jolitos?) bruožų, jei būtų sukurtas kitoks šnekos stilius, tai būtų įdomiausia knygos veikėja. O gal ir yra, - bent jau už potencialą. Tiesa, iš ji esmės tik etapas - kai nebereikia, dingsta, kaip ir visi kiti.

Kodėl knygą, kaip sakiau, paprasta skaityti, - ji parašyta lengva kalba (tiesa, neišvengta keleto liapsusų, kaip pvz., "atsilošus parimau" ar "aplink mane nėra nė vieno žmogaus, ir jie visi nemoka kalbėti"). Joje pribarstyta šauktukų, nemažai "moteriškų smulkmenų", bet nėr to žurnalinio saldumo ar noro puikuotis nesvarbu kuo - grožiu, blizgučiais ar savo įžūlumu. O, kad dar nebūtų ir noro pafilosofuoti "rimtomis temomis" (draugystė, taika, pasaulis)!

Tai, kas turėjo būti pradžioje. Bet nebuvo, nes kam nuteikinėti iš anksto. Tačiau be šio paminėjimo apžvalga būtų neišsami. Interviu prieš knygos pasirodymą neišvengiamai būdavo minima, kad Jolita Seredaitė - realybės šou "Baras" ir "Domus galerija. Direktorius" dalyvė. Šių laidų aš nežiūrėjau ir išankstinės nuomonės apie jų dalyvius stengiuosi neturėti. Tačiau faktas, kad knygą autorė rašė 8 metus (nuo devyniolikos), iškart vertė suabejoti jos savikritiškumu. Nedažnas savo - kadais devyniolikinio - pradėtus kūrinius laiko tiek vertais dėmesio, kad juos stengiamasi užbaigti ir pateikti viešumai. Užtat dėl atkaklumo abejonių nekilo; apskritai tai sveikintinas bruožas. Kad Lietuvos leidyklos staiga ims ir pakels kokybės kartelę tiek, jog "Auksinio berniuko" tipo knygos jos neįveiks, artimiausiu metu nereikia tikėtis. Taigi, kodėl nepasinaudojus proga?..

Susidaro įspūdis, kad ir tikėtis, jog su autoriais dirbs rimti redaktoriai (gal nebūtinai leidyklų, bet kam tada Rašytojų sąjunga? Pati sau pakankama?) neapsimoka. Bet gal! leidyklos! galėtų! pagaliau! išsiugdyti žmonių, kurie mokėtų rašyti ketvirtą viršelį?! Autorei reiktų į dvikovą iškviesti žmogų, anotacijoje praleidusį teiginį, kad tai knyga "apie vienišos motinos meilę žmonėms". Na ne motina ji, ne motina, nei vieniša, nei ne vieniša. Gal yra skirtumas tarp vienišos merginos ir vienišos motinos? (Ir beje, siūlau leidyklai savo tinklapyje šią klaidą išsitaisyti.)

Apibendrinimas. Gelmių neieškokit, bulvarinių pikantiškumų nesitikėkit (net maloniai nustebau; keiksmai ir žodis "pederastas" nesiskaito). Pakeliaut kartu galima, jei veikt nėr ką, bet auksinio berniuko turbūt neatrasit.

Pelenų - gerokai daugiau