Aišku, skandalų ir atradimų į pabaigą jau tiek daug, kad neištvėriau to nepalyginus su saldumynais, tortais ir diabetu... Ne, kūrinys visai nesaldus, greičiau - priešingai. Tiesiog labai jau visko daug. Gal kiek perkrauta...

Tačiau gerai pagalvojus, kaip ir paaiškėja, kad trileris vis dėlto ironiškas, todėl ko gero tyčia taip stipriai koncentruotas. Kaip kondensuotas pienas. Į kurį įdėta cukraus. Ir šokolado. Na, jei prisimenat reklamikę "fantazija - mano saldi pasaka", tai suprasit, apie ką aš.

Bet vis tiek - štai kaip reikia rašyti trilerius, Aidai Peleni! Trileris turi "susiskaityti" lengvai, greitai ir maloniai. Kaip "Vaiduoklis stiklainyje".

Romano veikėja - mergaitė Rasa, mėgstanti skandaliukus. Pasirodo, jos studijuojamoje istorijos ir archeologijos srityje irgi galima rasti skandalų.

Griuvėsiuose studentai aptiko ąsotėlį, kuris jiems atrodo esąs falo formos. Mergaitė rašo: rastas senovinis vibratorius! Nors jis visai ir nevibruoja...

Pilies išmatų duobėje mergaitė savomis gležnomis rankelėmis atkasė maldaknygės viršelį. Ir rašo straipsnį: Lietuvos valdovai šventraščiu šluostėsi užpakalį! Vaje! Bažnyčios atstovai griebiasi už galvos...

Už tokį bulvarinio lygio rašliavojimą mergaitės mylimas ir gerbiamas profesorius (kalbama, kad jo prototipas - A. Bumblauskas; dar kalbama, kad herojus toks panašus į Bumblauską, kad vien dėl jo verta skaityti knygą) išgrūda ją velniop į kaimą. Mergaitė pasipiktina: kaip taip galima, tai juk sovietmečio tradicijos - neįtikusius ištrenkti į provinciją! Bet gudrusis profesorius merkia akį: tolimajame kaime mergaitės Rasos laukia pavojinga istorinė-archeologinė misija. Verta Bondo, Džeimso Bondo, ar bent jau Indianos Džonso.

Miestelis, kuriame atsiduria Rasa, - tikra saldainių dėžė tiek skandalų, tiek trilerių mėgėjui. T.y., vienas malonumas tiek Rasai, tiek skaitytojui. Apie miestelio bažnyčią geriau patylėsiu, kad nespoilinčiau. Užteks pasakyti, kad šita šventykla - tortas iš kelių skandalingų ir trileriškų sluoksnių.

Miestelyje vyksta kraupūs, baisūs, mistiški dalykai. Šmėklos, pagoniški dievai, išprotėję krikščionys, keistos mirtys. Daug lavonų. Kurį laiką net gali pasirodyti, kad kūrinyje įpainioti fantastikos ar fantasy elementai. Bet ne - trileris skirtas ne tai auditorijai, todėl išlieka aišku, kad viskas tikrai turi arba privalo turėti racionalų paaiškinimą, kuris netgi baisesnis už fantastinį... Tikrų trilerių mėgėjai nenusivils.

Šį mistikos išvalymą, užkonservavimą ir pavertimą realybės (kad ir kokios baisios) konservais, vykstantį knygoje, kaip tik kuo puikiausiai išreiškia knygos pavadinimas - "Vaiduoklis stiklainyje". Nepaisant to, jis man atrodo gerokai pritemptas (įkištas į siužetą gana grubiai, per prievartą), nes joks realus žmogus, net jeigu jis ir profesorius, nenaudotų tokio termino šnekamojoje kalboje.

Buvo kalbama, kad "Vaiduoklį stiklainyje" Banys rašė mobiliuoju telefonu. O vat ir ne - kolegos paskubėjo patikslinti, kad rašyta komunikatorium su padoria klaviatūra, nors ir miniatiūrine. Nors jį ir galima naudoti kaip mobilųjį telefoną, bet vis dėlto tai ne tas pats, kas spausti "5" tris kartus, kad gautum raidę "L", kaip yra paprasto "mobiliako" klaviatūroje. Ko tik nesužinai, kai knygos autorius - tavo bendradarbis.

Pagooglinus galima rasti, kad Jonas Banys yra parašęs scenarijus AXX filmams "Ponas Pimpis" ir "Triguba nuodėmė", o taip pat ir tebestatomam AXX filmui "Ką padarė Džonis?". Be to, jis dar kūrė laidą "Lietuvos ryto televizija", realybės šou "Dangus" ir miuziklą "Meilė ir bananai". Taip pat, reikia manyti, jis sukūrė ir dar sukurs debesį reklamų, nes laisvalaikiu tebedirba reklamos kūrybos, gamybos ir žiniasklaidos planavimo agentūroje "VRS grupė".

Koncentruotas, lietuviškas, trileriškas, ironiškas.