Šią J.Šukio knygelę prisimenu vis dažniau, ir kas blogiausia - žiūrėdama televizorių ar skaitydama laikraščius (apie internetines svetaines ar IRC net kalbėti nėra ko). Ar tai lietuvių kalba? - nustembi, kai staiga visi laidų vedėjai ima kalbėti apie "stulbinamus laimėjimus" ir "triuškinamus pralaimėjimus"… Kas nors keitė gramatikos taisykles? Parodykit man jį! Kol nepamatysiu to tipo ar nesužinosiu institucijos, nusprendusių, kad reikia veikiamuosius dalyvius vartoti vietoj neveikiamųjų, turiu teisę galvoti, kad tai tėra kažkieno apgailėtina savivalė. Ir visiems tiems "kažkam" vertėtų atsiversti vadovėlius arba "Gramatikos šalyje", kurioje labai suprantamai ir vaizdžiai išdėstytos pagrindinės morfologijos taisyklės.

Ši knyga priklauso prie tokio tipo knygų, kuriose mokoma per žaidimą. Netgi Vytuko palydovų vardai atitinkami - Mokslas ir Žaidimas. Bet apie viską iš eilės, atleiskit už šį štampą. Šeštokas Vytukas buvo neblogas mokinys, tačiau pakviestas prie lentos nagrinėti sakinio, jis tiek susipainiojo, kad išvadino žodį "senelis" būdvardžiu, "senas" - daiktavardžiu, o apie "buvo" pasakė, kad tai neturėtų būti veiksmažodis, kadangi nieko neveikia… Aišku, už tokias žinias gavo riebų dvejetą, todėl prisižadėjo sau išmokti viską savarankiškai. Skaitė skaitė ir užsnūdo. O tada pateko į Gramatikos šalį, kur gyvena daiktavardžiai ir būdvardžiai, prielinksniai ir prieveiksmiai, skaitvardžiai, įvardžiai ir t.t., - iš viso čia yra 11 apygardų (gal išvardinsit už mane likusias kalbos dalis?:]). Vienos jų triukšmingos ir gausiai apgyvendintos, kitos - nedidelės, ramios, tačiau visų jų gyventojai svarbūs. O kadangi jie pakankamai skirtingi, mes su Vytuku, Mokslu ir Žaidimu palengva keliaujame po visą šalį ir stebime čiabuvių papročius, būdą ir užsiėmimus. Beje, Vytukas ne šiaip čia maklinėja, jam reikia sužinoti, kokia kalbos dalis yra žodelis "šmurkšt", o dar geriau būtų jį pagauti. Daiktavardžių mieste, šalies sostinėje, pamatome paradą ir pirmąsias sporto varžybas. Daiktavardžiai, kaip žinome, turi giminę (bet ne kaitomi jomis!), yra kaitomi linksniais ir skaičiais. Linksniuotės yra keturios, ir kiekviena turi savo ypatumų. Vytukas atidžiai stebi ir įsidėmi, kaip linksniuoti kokią "žąsį" ar "vėplą". Kam to reikia - įsidėmi kartu su juo. Kam žodžių linksniavimas, būdvardžių laipsniavimas etc. atrodo savaime aiškus dalykas, tiesiog skaito "stebuklinės mokomosios kelionės užrašus" be jokios įtampos. Labai sudėtingos intrigos ar siužeto dinamikos laukti neverta, tačiau visai smagu stebėti, kaip sportuoja (kaitomos) personifikuotos kalbos dalys, sužinoti, kokiuose namuose gyvena koks savybinis įvardis ar kuo užimti per dienas skaitvardžiai. Tiesą sakant, man asmeniškai visada norėjosi papriekaištauti autoriui, kad nekaitomas kalbos dalis vertino kaip karšinčius, pavargėlius, o kai kurias net nugrūdo į senelių namus, - juk kokia būtų kalba be prieveiksmių ar padalyvių! Šioj knygoj pastebėjau tik vieną netikslumą: joje parašyta, kad "rūpėti" negali būti pirmojo ir antrojo asmens. Kaipgi negali: "aš rūpiu skruzdėdoms", "tu rūpi saugumui", - viskas netgi labai tvarkoj. Bet čia smulkmena. Šiaip jau įtariu, kad perleidus "Gramatikos šalyje", ji susirastų savo rinką ir dabar.

Gramatika kaip beletristika!