Josef Lada „IŠDAIGŲ PASAKOS“

Gal tik atsitiktinumas, kad iš šiuolaikinių centrinės Europos literatūros vaikams kūrinių man į rankas pakliūva tiek čekų knygų. Ir tai būtent autorinių pasakų knygos: K.Čapeko "Plėšiko pasakos" (liet. 1959 m.), O.Syrovatkos "Linksmos pasakos iš rankovės" (1980), M. Macoureko "Du šimtai senelių" (1994) ir, žinoma, nepamirštamos J.Lados "Išdaigų pasakos". Visos knygos nuotykingos, parašytos autorių, nestokojančių humoro ar fantazijos, bet "Išdaigų pasakos" vaikystėj man buvo numero uno tarp tokio žanro knygų. Tikrai smagu, kad neseniai ji perleista, ir net dėl pakeisto vaizdinio apipavidalinimo, kaip kad dažnai būna, bambėti nereikia: J.Lada savo knygas iliustruodavo pats, ir įsivaizduoti jas kitokias būtų sunku. Beje, būtent jo pieštas slibinas Kabraharas savo laiku atitiko mano slibino idealą. Tiesa, tik paveikslėlis, nes patsai žaliaodis į padorų slibiną visai nepanašus - mat užsieniuose prisigaudė netikusių įpročių: lakuotis nagus, vaipytis prieš veidrodėlį, tepti sparnus šikšnosparnio taukais ir skambinti gitara prie laužo. Na, gitarą dar galima atleisti, bet rausvai lakuoti nagai - tai jau virš visko! Bent taip manė jo motinėlė, sena ragana Kozimura, ir aš jai pritariu. Bet pramaniūgė karalaitė Anka vis dėlto sugebėjo panaudoti tą dabitą savo išgelbėjimo spektaklyje. Būtent ši istorija - plačiausiai ir, mano nuomone, įdomiausiai aprašyta knygoje.

Taigi, vienoje nuskurdusioje karalystėje, kurioje buvo vos devyni sodžiai (kaimai, jei kam neaišku), o konkrečiai - jos sostinėje Karališkojoje Lhotoje, gyveno karalius Antoninas Loiza Vienuoliktasis, karalienė Anastazija, rūmų dama teta Babačkova, visų galų meistras dėdė Vondra, vienas kitas tarnas ir, žinoma, karalaitė Anka. Nepasipūtus ir negodi buvo mergiūkštė, bet baisiai padykus, - na, kur tai matyta, užuot žąsis ganius, pačiai po svetimus žirnius ganytis ar iš po tėtušio sosto liežuvį užsienio pasiuntiniams rodyti! Štai apeliuodamas į tokį jos elgesį vienas Karališkosios Lhotos pirklių, Deimoras, įkalbėjo užsukusį į jo krautuvę kipšą Haramašą kišti karalaitę į maišą ir išnešti kur velniai žiemoja. Iš tiesų tai Deimorą tiesiog graužė pavydas, kad karalius lankosi ne pas jį, o pas konkurentą. Na, bet jei į tavo krautuvę užsuka kipšai tepalo kanopoms, tabokos ar degtinės, vandenis Brčalas ar ragana - nėr ko norėt, kad karalius sektų jų pavyzdžiu. Tik štai nelabasis, nučiupęs Anką, per vėlai prisiminė, jog ji, negana kad karališko kraujo asmuo, bet dar ir nepilnametė, tai yra, bausti ją privalo tėvai. Ką daryti? Velnias greit apsisprendė: iškratė apalpusią merginą per kaminą tiesiai į plėšikų Petrovskių trobelę, stūksojusią gūdžiam miške prie Odos kalno. Ir karalaitė bus nubausta, ir plėšikai, ir Deimoro žadėtosios už paslaugą pasukos nenuplauks...

O nuo čia prasideda istorija, į kurią įsilieja daug kitų: apie kiaušinį, kuris su draugais gyvulėliais laimės ieškojo (ir atėjo, vargšas, ne į senės, kurią galima išgyvendinti, trobelę, kaip girdėtoj pasakoj, o pas griežtąją Anką), ir apie minėtąjį slibiną, ir apie kaimyninės karalystės princą Vendeliną, kuris buvo atneštas Ankai tiesiogine prasme ant ragų, ir kuriam toji numatė gelbėtojo vaidmenį (iš karalaitės laiško tėvams: "nors jam šiek tiek trūksta, bet jo akys nuostabiai mėlynos lyg rugiagėlės" (p.87)) ir t.t. Plėšikai tikrai pasigailėjo pakliuvę karalaitei į nagus. Skaitant, kaip ji aprėdė juos visus žydrai baltomis jūrinikėmis ir suraitė garbanas, darosi graudu. Bet ką gi, jei jau patekai į tokią pasaką, turi kentėti iki galo, kaip sakė etmonas Šulė. Tuo labiau, kad Anka neketino grįžti namo it kokia pasiklydusi piemenė, o paskleidė gandus, jog yra pagrobta baisaus burtininko slibino, taigi, visiems teko laukti, kol atsiras proga jai "išsivaduoti". Kruopščiai sumanytas spektaklis šiek tiek sutriko dėl to, kad persiragavęs beržų sulos etmonas supainiojo arklį su slibinu, bet viskas baigėsi, kaip ir dera, laimingai.

Kitos knygos istorijos irgi nekraupina, negraudina ir pernelyg nemoralizuoja. Daugumos jų bruožas - simpatiškas mišinys iš tradicinių motyvų ir šiuolaikinio anturažo: raganos trobelėj stovi "prieštvaninis" radijas, karalaitės sprendžia kryžiažodžius, apie kelionę į pragarą nori statyti filmą Holivudas ir panašiai. Bet tai neatrodo dirbtina ar sarkastiška, tiesiog smagu, netikėta ir spalvinga.

Smagu!