PR'as: Pirmasis airių rašytojo Joseph O'Connor romanas "Kaubojai ir indėnai" (1991 m.) rašytojui atnešė populiarumą ir iki "šiol tebėra skaitomiausių romanų sąraše". Tai jau antroji J. O'Connor knyga lietuvių kalba (pirmoji - "Pardavėjas", kurią 2000 m. išleido "Charibdė"). Rašo, kad bus ir trečioji - "Jūros žvaigždė".

Duoklė skaitytojui: Knygos viršelyje rasite autoriaus "prakalbą į lietuvišką skaitytoją": džiaugiuosi, jaučiuosi pagerbtas, bla bla bla, linkėjimai. Kokiais cinikais bebūtume, reikia pripažinti, kad tai geriau negu J. Franzen'o romane "Pataisos" rasti Lietuvos vaizdavimą. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Pirmasis įspūdis: knygos viršelis klaikiai atgrasus - net nesinori imti į rankas, tačiau vilčių suteikia jau pirmas puslapis: ten pasakojimo dar nėra - tik padėka ir, nepatikėsit!, klaidų atitaisymas: "Atrodo, kad vienas šio romano veikėjas Dynas Bynas retsykiais ima manyti esąs vardu Čarlis. Ši liūdna ir greičiausiai narkotikų poveikio sukelta haliucinacija jam kyla 12, 50, 91 ir 162 puslapiuose" (5 p.)

Pagrindinis veikėjas: Edis Virago. Pankuojantis airis. Pagrindinis jo atributas - skiauterė (beje, skiauteres išskuta, o ne apsikerpa: "pirmąsyk skiauterę jis apsikirpo Dubline"; 9 p.). Gražuolis ("Edis žinojo esąs gražuolis. Jis sakydavo, kad išvaizda nesvarbi. Jis kartodavo tai kiekvieną rytą, gražindamasis prieš veidrodį, ir kiekvieną vakarą, valydamasis savo švytinčius dantis. Jis kartodavo tai bet kokia proga bet kam, kas tik jo klausėsi. Tačiau itin gerai atrodantys žmonės visada taip sako ir paprastai tai sakydami jie ypač gerai atrodo", 8 p.). Romanas pradedamas epizodu, kai Edis keltu iš Airijos nešdinasi į išsvajotą Londoną. Plaukdamas susipažįsta su Mariona Magan, kuri Anglijoje taip pat tikisi pagauti laimės paukštę. Kad Londone gyventi būtų drąsiau ir pigiau, jaunuoliai apsigyvena kartu indui priklausančiame viešbutukyje.

Airija:
tai šalis, kurioje visi mažo miestelio gyventojai žino, bet apsimeta nematą, kad vyras muša žmoną;
tai šalis, kurioje klesti formalūs papročiai, kai dėl mirusio raudama (nes apie mirusius gerai arba nieko), nors gyvas jis buvo keikiamas ir engiamas;
tai šalis, kurioje į didmiestį ar užsienį nepabėgęs jaunimas prasigeria;
tai šalis, kurioje vieniša nėščia mergina turi atsikratyti "to", nes "tokia padėtis" čia netoleruojama,
tai šalis, kurios didžiausia "problema yra tai, kad visi sėdi ir tik dejuoja" (295 p.).

Airija 2: pats būdams airiu, J. O'Connor, kaip matyti iš pateiktų epizodų, nespindi meile Airijai, kuri romane vaizduojama kaip atsilikusi, tamsi, su atgyvenusiais papročiais, turinti didelių problemų su emigracija (ypač jaunimo). Į Angliją atvykę airiai apie likusius gimtinėje atsiliepia su panieka: "vietiniai". Net žuvėdrų bukumas apibūdinamas: "Ai <...> manau, tai Airijos žuvėdros" (22 p.). Skaitydamas tokius epizodus, prisimeni Lietuvą ir tai, kaip dažnai ją lygina su Šv. Patriko šalimi: geografiniai (plotas ir gyventojų skaičius), ekonominiai (žemdirbystės tradicijos, atsilikimas nuo kitų Vakarų Europos šalių, Eldoradas - Didžioji Britanija), kultūros panašumai.

Trikdė vienas dalykas: nesupratau, apie kokį Airijos laikotarpį rašoma - Sid'as Vicious'as jau miręs, vadinasi, po 1979 m. vasario 2 d. Tačiau iki 1991 m., nes tada pasirodė romanas. O tai kada buvo vykdoma ta garsioji valstybės politika, kuri iš atsilikusios Airijos, Vakarų Europos užkampio, padarė pirmūnę Airiją, Europos Sąjungos pažibą?

Pagrindinė problema: pagrindinė Edžio problema - jis pats. Tiksliau, jo nuolatinis melas kitiems ("Tu man patinki, esi visai nieko, bet tiesiog nesi sąžiningas, ir todėl žmonės susinervina ", 338 p.) ir pačiam sau. Šis tipas visas dienas stumia be tikslo, svaičiodamas apie tai, kad tuoj tuoj taps roko žvaigžde, kad jo agentas jau užmezgė kontaktus su garsiausiais leidėjais, kurie susižavėję Edžio Virago galimybėmis, nors iš tikrųjų Edis net groti padoriai nemoka. Pavyzdžiui, vienas iš jo grupės koncertų: "Brajanas savo lazdelėmis ėmė barškinti įžanginę melodiją. Grupės pasirodymas prasidėjo gabalu "Proto liekanos". Tai buvo Džindžer sukurta rimta, neva hipiška dainelė, kurioje dudena beskirstė bosinė gitara, girdėti keistoki gitaros bruzdesiai ir minorinės kvintos. Baigiant šią dainą buvo sumanyta pragręžti skylę sienoje hidrauliniu grąžtu, bet "Pasididžiavimo" vadybininkas griežčiausiai atsisakė leisti tai padaryti. Džindžer reikalavo, kad Garsusis Šeimusas vis dėlto pasiklaustų vadybininko, juk ką gali žinoti. Bet jie neseniai baigė renovaciją, tad ką nors gadinti buvo uždrausta. Dainuojant buvo paleidžiama kasetė su televizijos naujienų santraukomis ir reklamų ištraukomis. Ironiškas Vakarų civilizacijos pavojų tyrimas, bent jau Džindžer taip sakė. Žmonėms renkantis į barą, publika neįsikirto į viso to esmę." (221 p.)

Pagrindinis veikėjas vieną melą kamšo kitu, taip sukeldamas sniego gniūžtės, riedančios nuo kalno viršūnės, efektą. Perskaičius knygą, man Edžio pagailo: taip, Edis Virago - šiknius, jis viso to nusipelnė, bet vis tiek gaila. Kaip sakoma romano pristatyme, "autoriui pavyko sukurti neįtikėtinai spalvingą, įdomų neigiamą veikėją, dėl kurio skaitytojai nuoširdžiai jaudinasi, nors jo elgesys pasibaisėtinas."

Indėnai ir kaubojai: indėnu reikėtų laikyti pagrindinį veikėją, kuris, kaip koks irokėzas, išsiskuto skiauterę. Indėnu jis gali būti vadinamas ir todėl, kad kaip kažkada Ameriką, taip dabar Airiją baigia užkariauti Vakarai ir, pirmiausiai, Didžioji Britanija. Iš kitos pusės, grįžęs trumpam iš Londono, gimtojoje Airijoje "Edis pasijuto atėjūnu Laukinių Vakarų miestelyje. Šį jausmą dar sustiprino ir tai, kad berods visos įstaigos pagrindinėje gatvėje buvo pavadintos amerikietiškais pavadinimais. Čia buvo užeiga "Stars and Stripes Pizza", baras "Yankee Doodle", užkandinė "Fried Chicken", arbatinė "Boston Tea House", kirpykla "Hollywood Hairstyles", baras "Route 66 Grill", užkandinė "Prairie Moon Burger" bei salonas "Miami Vice Fashions", jo vitrinoje buvo išskleista didžiulė konfederatų vėliava, o ant šaligatvio stovėjo žmogaus dydžio dėdė Semas." (243 p.)

Verta dėmesio pramoga: Edis kartu su drauge spaudoje ieško ir kerpa raidžių tripletus, iš kurių klijuoja abėcėlę. Pavyzdžiui, DEF iškirpta iš straipsnio laikraštyje apie "DEF JAM" įrašų leidyklą, KLM - iš antraštės apie Nyderlandų avialinijas, o TUV - tai organizacijos "Tredjunionai balsuoja už visus" santrumpa.

Didžiausias rebusas: hiphopo grafitai ("metalinės užtraukiamos uždangos apipaišytos hiphopo grafitais"; 26 p.). Ar tai tiesiog - graffiti?

Geriausia vaikino frazė: "Aš neturiu sąžinės, - pasakė jis, - man ją pašalino chirurgas" (207 p.)

Geriausia merginos frazė: "Aš iš principo niekada nesiginčiju su žmonėmis, su kuriais miegu" (317 p.)

Taikliausias pastebėjimas: "Dar tik spalis, o jau žiba Kalėdų lemputės. Kiekvienais sušiktais metais jos įsižiebia vis anksčiau. Pagaliau kada nors visi metai bus Kalėdos" (361 p.)

Asmeninė nuomonė: pradžioje sunku įsivažiuoti. Šiaip lyg ir niekuo neypatingas romanas, tačiau pabaigoje susigraudinau. Dėl Edžio Virago. Dėl Airijos. Dėl Lietuvos.

Punks not dead!