Apelsinai?! Kodėl gi Jostein Gaarderis - garsusis norvegų filosofas, filologas, teologas ir, žinoma, rašytojas - nusprendė ketvirtojoje į lietuvių kalbą išverstoje knygoje rašyti apie citrusinius vaisius ir dar kažkokią mergaitę? Būtent tokie klausimai sukosi mano galvoje, kai pamačiau šią knygą “Alma Littera” anonsuose.

Pirmoji šio autoriaus knyga – „Ei! Ar čia yra kas nors?“ - pasirodė lygiai prieš dešimt metų ir tada didesnio susidomėjimo nesukėlė. Po dviejų metų išleistas romanas „Sofijos pasaulis“ privertė atidžiau pažvelgti į šį autorių, o 2002 metais iš “Tyto Albos” estafetę perėmusi „Vagos“ leidykla nudžiugino vienu geriausių romanų pasaulyje „Maja“, kuris, deja, dabar nukainuotas ramiai sau dūla knygynuose (nebūtų Lietuva). Kadangi žinojau, jog nei „Tyto Alba“, nei „Vaga“ daugiau šio autoriaus knygų neleis, veik nesitikėjau, kad dar kas nors imsis tai daryti, bet... Įvyko stebuklas (kitaip nepavadinsi) ir “Alma Littera” nusprendė išleisti naujausią, 2003metais Norvegijoje pasirodžiusią knygą. Garbė šiai leidyklai!Tikėsimės, kad ir likusias devynias knygas dar išvysim lietuviškai, tada nereikės pavydėti draugams iš užsienio šalių, kurie giriasi, kad perskaitė visą Jostein Gaarderio kūrybą.

„Mergaitė su apelsinais“ – būdingu šiam autoriui stiliumi parašytas romanas.

Apie ką gi ji? Pačią istoriją būtų galima nupasakoti keliais žodžiais – penkiolikmetis Georgas iš savo senelės gauna prieš vienuolika metų jo tėvo parašytą laišką. Laiško „radimo“ aplinkybes nutylėsiu. Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio, nieko įspūdingo. Knygos pradžia tikrai nežada kažko daugiau nei eilinė graudi istorija. Iš tiesų, didžiąją dalį knygos ir sudaro mirusio tėvo laiškas, kuriame, likimo ironija, pasakojama istorija apie mergaitę su apelsinai.

Sakysite, tokių knygų nors vežimu vežk? Deja, turiu jus nuvilti, tokių knygų, išskyrus Jostein Gaarderį, niekas nesugeba parašyti. Į paprastutę istoriją įpinama filosofijos, astronomijos ir be abejo, žmogiškų jausmų. Asmeniškiausiu Jostein Gaarderio kūriniu vadinama knyga alsuoja tikroviškais išgyvenimais. Taip paprastai ir aiškiai pasakyti tiek daug ir svarbių dalykų!

Perskaitęs knygą rekomendavau ją vienam savo draugui, nes man buvo įdomu išgirsti nors vieną kito žmogaus nuomonę. Na, tikėjausi, maždaug tokio pasakymo: “neblogai, bet...” Ir štai - net gerokai užmane vyresniam žmogui ta knyga labai patiko, nors perkant knygyne „protingųjų knyginininkių“ kastos atstovė ir pasišaipė, kad tai knyga, skirta vaikams.

Tiesa, aš manau, kad vaikams, alpstantiems nuo Hario Poterio, ši knyga visai nepatiks. Kodėl? „Mergaitė su apelsinais“ neturi įmantraus siužeto ir fantastikos elementų. Joje, kaip jokioje kitoje knygoje, parodomas pasaulio grožis. Grožis, kuris slypi kiekviename žemės lopinėlyje. Kaip sakė mano draugas: “perskaitęs šią knygą imi kitaip žiūrėti į atrodytų perdėm įprastus dalykus”. Bet vėlgi, ar ne kiekvienos knygos anotacija skelbia – ši knyga pakeis jūsų požiūrį į pasaulį? (oj, kažkaip labai čia ir man tinka). Na, gerai, kaip tą požiūrį gali pakeisti, tarkim, kad ir neprilystamasis Frederikas Beigbederis? Ar į pasaulį imi žiūrėti kaip į reklamos iškreiptą narkomanų ir prostitučių irštvą? Tikriausiai jau ruošiatės prieštarauti – bet juk „ten“ viskas daug tikroviškiau nei „čia“, kažkokiose pasakėlėse. Galbūt, bet tai priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Visi taip svaigsta nuo tos tikrovės (aišku, išskyrus fantastus), kad kartais atrodo, jog tikrovė yra tik tai, kas bloga.

Atsivertus „Mergaitę su apelsinais“, bent trumpam pamiršti, kiek daug mėšlo yra šitam pasaulį ir kartu su knygos herojais išgyveni gilius, bet tokius šiltus jausmus. Knygoje yra daug liūdnų epizodų, juk vis dėlto, sūnus skaito mirusio tėvo laišką, tačiau iš to laiško trykšta gyvenimo džiaugsmas, kuris abejingus paliks tik visiškus bejausmius.

Romano pabaigoje miręs tėvas užduoda klausimą sūnui, tuo pačiu, rašytojas užduoda klausimą skaitytojui. Ilgai galvojau, kaip čia paaiškint jums apie tą klausimą. Norėtųsi kažkaip paprastai ir aiškiai – iš principo, tai nėra sudėtingas klausimas, tačiau mes paprasčiausiai apie jį nesusimąstome. Apie tokią knygą galima rašyti ir rašyti, bet geriausia ją skaityti, ir ne vieną kartą. Trumputė ištrauka, kad geriau suprastumėt apie ką kalbu:

“Georgai!Paskutinis klausimas: ar galiu būti tikras, kad po šio gyvenimo nėra jokios kitos būties?

Ar galiu būti tvirtai įsitikinęs, kad nestebėsiu tavęs iš kur nors kitur, kai skaitysi šį laišką? Ne, negaliu. Jei šis pasaulis egzistuoja, tai neįmanomybės riba jau peržengta. Ar supranti, ką noriu pasakyti? Vien tai, kad egzistuoja šis pasaulis mane taip be galo stebina, kad negalėčiau nustebti dar labiau, jei paaiškėtų, jog po šio egzistuoja ir kitas.”

Ne, tai ne tas „svarbiausias“ klausimas, bet visgi, yra apie ką pamastyti.

Jei egzistuoja Jostein Gaarderis ir jo knygos – jokių ribų nėra. Manau, kad nesuklysiu, rekomenduodamas šią knygą tiems, kurie stengiasi matyti šviesiąją gyvenimo pusę. Visiems kitiems – kalnai „nuostabaus“ šlamšto.

Suagusiems vaikams