"Juodasis" romanas

Apie knygą: James M. Cain – Laiškanešys skambina du kartus
Leidykla: Alma littera (2006)
ISBN: 995524125X
Puslapių skaičius: 160

Ką galima parašyti apžvalgoje apie detektyvą? Praktiškai tik priešistorę, na, skaitytojui blogiausiu atveju galima paporinti ir iki tos vietos, kur tik tik išaiškės piktadarys. Galima išdėstyti aplinkybes, kaip kažką užvertė, galima aprašyti tą, kuris painiojo visą raizgalynę ir kokiais būdais kasėsi iki žudiko, galima net išvardinti įtariamųjų sąrašą, bet jokiu būdu nereikėtų atskleisti pačio nusikaltėlio inicialų. Taip būtų, jeigu kalba suktųsi apie klasikinius detektyvinius romanus, tokius, kokius kepė A. Christie, A. C. Doyle, E. Wallace ir daugelis kitų, o, kalbant apie James M. Cain „Laiškanešys skambina du kartus“, galima drąsiai daryti išimtį ir papasakoti net žudikų vardus.

O viskas prasidėjo nuo to, kad jaunutis perėjūnas Frenkas Čambersas visai atsitiktinai atsitrenkia į pakelės užeigą, kurios savininkas, graikas Nikas Papadakis, jį įdarbina. Užeigoje pluša ir fatališkoji graiko žmona  Kora – dar didesnė perėjūnė negu Frenkas. Kora ir Frenkas negaišta laiko veltui ir tampa meilužiais, kurie siekia užversti poną Papadakį, ką sėkmingai ir padaro.

Štai ir beveik viskas. Žinote, kas bus auka, kas – žudikai. Tiesa, pabaigą nutylėsiu, kaip ir tai, ką reiškia knygos pavadinimas „Laiškanešys skambina du kartus“: gi tekste nei su žiburiu nerasite skambinančio į duris laiškanešio.

Romano žavesys tikrai slypi ne fabuloje, o pasakojimo stiliaus realume, originaliuose dialoguose ir beprotybėje. Pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, Frenko Čamberso akimis, pasaulio suvokimu ir žargonu, kuriuose nerasi jokios sudėtingos gyvenimo problematikos: būčiai pakanka butelio viskio, pinigų ir sekso. Ir dar kelio, kuriame galima gyventi, nes būtent jame galima aptikti visus tris Frenko egzistencijos elementus. Tokia teksto perspektyva sukuria keistai baugaus brutalumo atmosferą, kurioje tuoj tuoj kažkas turi įvykti, kažkas beprotiško, netikėto, nepatenkančio į išsilavinusių akademikų svetainę, bet tuo pačiu visiškai tikro ir egzistuojančio žmogiškoje visuomenėje. Ir tikrai ilgai laukti nereikia, kol prasideda pirmosios libido sukeltos beprotybės.

Suėmiau Korą į glėbį ir prispaudžiau burną prie josios...
- Kąsk man! Kąsk man!
Aš kandau. Suleidau dantis jai į lūpas taip giliai, jog pajutau sau į burną trykštelint kraują. Jis varvėjo Korai per kaklą, kai nešiau ją laiptais viršun. (16 psl.)

Tokių smagių vaizdelių, kur susipina seksas, prievarta ir aistra, knygoje yra ne vienas, o juos dar labiau pagyvina dialogai, kurie skaitant tiesiog skamba ausyse. Paprasti, tiesūs, nespalvoti, juodai balti pokalbiai, kuriuose viskas arba juoda, arba balta. Jokios pilkumos, jokio vidurio. Tik meilė, arba neapykanta. Tikriausiai nuo to ir kilo terminas „juodojo“ romano žanras, kurio pradininku Cainas laikomas pagrįstai, nes su juo lyginami R. Chandler ir D. Hammett, mano manymu,  nėra tokie stiprūs nei literatūrinio įtaigumo prasme, nei siužeto vingiais. Tiesa, apklausos scenos ir bylos teisminis nagrinėjimas priminė senokai beskaitytą E. S. Gardner, kuris taip pat buvo kriminalinių dialogų ir netikėtų tūzų traukimo iš rankovės specialistas, tik ne toks antipuritoniškas.

Pabaigai reiktų perspausdinti nepakartojamą sceną-dialogą, kur Kora įkalba Frenką pasiryžti žmogžudystei, bet ji gana ilgoka ir neverta tinginiams patiekti viską ant lėkštutės. Nemačiau šitos scenos kaip ir visos knygos ekranizacijos akimis, bet aš buvau su sąmokslininkais automobilyje ir viską girdėjau. Išgirsk ir tu, skaitydamas James M. Cain „Laiškanešys skambina du kartus“.

 Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt