Juozas Aputis „MAŽI ATSAKYMAI Į DIDELIUS KLAUSIMUS“

Dideliu klausimu turbūt galima vadinti kiekvieną, į kurį nerandi atsakymo. Arba kiekvieną, kuris reikalauja to atsakymo paieškoti. Pavaikščioti atminties ar vaizduotės knibždėlynais, pasirausti po savas ir po svetimas patirtis. Ir turbūt likti ten pat, kaip ir prieš kelionės pradžią. Dabar skeptikų valanda užgiedoti „tai kokia čia prasmė?“. Ogi didelė, kaip ir patys klausimai.

Jubiliejų švenčiantis Nacionalinės premijos lauretas Juozas Aputis leido kyštelėti nosį į jo pokalbius su rašytojais, kritikais, leidyklų atstovais. Knygoje atskleista ne virtuvinių pašnekesių išklotinė iš serijos „ko jūs dar nežinojote“. Beveik visi šie interviu buvo publikuoti įvairiuose leidiniuose. Beje, turbūt pirmą kartą teko laikyti rankose knygą, kurioje yra bibliografinės pastabos, bet nėra turinio! Bet ne apie turinius daina čia. O apie vieną turinį. Žmogaus, vaikystės, literatūros, sovietmečio, pamokymų ir prisiminimų turinį.

Kas skaitys tokią knygą? Tikriausiai visi, kas turi prievolę ar laimę susipažinti su J.Apučio kūryba. Moksleiviai ir studentai, nes kontekstas nagrinėjant autoriaus kūrinį – tai juk taip svarbu! Ir aš – paprastas skaitytojas, ne iš naudos ar būtinybės, bet iš žingeidumo prisiliesti prie žmogaus minčių. Kurios šį kartą jau neužkoduotos jokiais herojų vardais nei likimais.

Skirtingų pašnekovų vedinas J.Aputis keliauja skirtingais keliais. Gintarė Adomaitytė sako: ”Kaip rašote? Laukiate įkvėpimo ar kas dieną, po truputį?” (p.83).Liudvikas Jakimavičius klausimus ištraukia iš pačių J.Apučio herojų lūpų: ”Tai kaip tu išsilaikei gyvas?” (p.67). Su Valdu Kukulu pokalbis vyksta raštu. Kelionė padalinta lyg į savotiškas dvi tematines dalis – sovietmečio ir šiandienos Lietuvos, sovietmečio ir šiandienos žmogaus. Vieni interviu daryti prieš pora metų, kiti – prieš tris dešimtis. Bet tas „sovietizmas“ išlenda ne vien 1971-aisiais vykusio interviu klausimu „Kaip Jūs apibrėžtumėte tarybinio rašytojo pilietinę pareigą, jo vietą šiuolaikiniame pasaulyje?“ (p.34). Man ir daugeliui mano bendraamžių tokie pokalbiai – lyg istorijos vadovėlis. Ko sava atmintis nesiekia, to ieško smalsumas. Smalsumas, kuris pasmerktas nepatikrinti, kiek tiesos yra tau sakomoje istorijoje. Bet šiuo atvejuskaitytojui turbūt ir nereikia tiesos. Bent jau mane mažiau domina statistinės sovietmečio istorijos, teorijos, statistiniai piliečiai ir statistinė kasdienybė. Norisi žinoti vieno žmogaus istoriją.

Vadinti šiąknygą autobiografija būtų nevykusi mintis. Ypač jei autobiografiją suvokčiau kaip faktų, datų, prisiminimų ir pamąstymų apie savo būtį rinkinį. J.Apučio atsakymai - lyg visuma to, ką įkvėpė Zervynos, ką suformavo tėvų išmintis, sutvirtino sovietmečio užtvaros, gimstant įdavė Dievas. Atrodo, kad pamąstymai apie rašytojo kelią, kolegų konkurenciją, patirtas skriaudas jam mažiau svarbūs ir įdomūs nei pats žmogaus kelias, pati literatūros esmė, pats klausimo ir atsakymo gyvenimas.

Stilistiškai ramiose, „aputiškose“ eilutėse vis dėlto daug pasipiktinimo, priešinimosi tam, kas vyksta šiandienos Lietuvoje. Nuoširdaus, gilaus, esminio. Vis dėlto, mano nuomone, ne visada pamatuoto, gal paskubėto supeikti. „Barmeniškos“ šypsenos, baidarėmis plaukiantys poilsiautojai – tik kelios detalės, pakliuvusios rašytojo nemalonėn. Man pasirodė, kad knyga yra ir savotiškas manifestas. Bandymas visuomenei sušukti didelius klausimus. Visuomenės ligas diagnozuoti lengva. Kur kas sunkiau bent pradėti jas gydyti. Bet gal viskas prasideda nuo mažų atsakymų? Tačiau J.Apučio atsakymuose jau slepiasi daug nusivylimo. O nuoskaudos, mano nuomone, gali žaizdą tik įaitrinti, bet ne išgydyti.

Apie esė iki šiol neužsiminiau neatsitiktinai. Iš konteksto tematine prasme jos neiškrenta. Bet neatsikračiau įspūdžio, kad sudėti tas kelias esė knygos pabaigoje buvo paskubėtas sprendimas.

Knyga neatvers J.Apučio mūzų sąrašo, neleis įkišti nosies į jo piniginę. Net neleis jo pažinti geriau, nei tą leidžia pačios knygos. Gal iš tiesų apie literatūrą nereikia kalbėti – reikia ją tiesiog skaityti. Bet žmogus taip pat yra kūrinys. Ir jį skaityti taip pat gera, ypač jei jis „aputiškas“.

Dideliam žmogui – dideli ir klausimai