Ar tai J.Erlicko stilius? Pažiūrėkime: netikėti gretinimai yra? Yra. Literatūros herojai veikia kartu su realiais? Veikia. Jie iš skirtingų epochų? Taip. Nieko ne per daug ir nieko ne per mažai. Tai kodėl nebejuokinga?

Toks klausimas man iškilo, perskaičius J.Erlicko "Knygą". To humoro, kartais pro ašaras, kuris žavėjo jo ankstesnėse knygose ("Raštai ir kt.", "Gyvenimas po sniegu") beveik neliko. Graudusis komikas skaitytojų nebejuokina. Greičiau jau gąsdina, taip parodydamas Lietuvą ir visas jos vizijas, kad pasidaro gėda, negera ir beviltiškai baisu: negi iš tiesų esame tokie? Atvirai sakant, jautresnių nervų žmonės skaitydami, tarkim, novelę "Rožės žydi raudonai" (p.128) gali tiesiogine ta žodžio prasme apsižliumbti: brolis prieš brolį… sūnus prieš motiną… inteligentai prieš deputatus - ir atvirkščiai. Taip ir norisi sušukti kartu su knygos herojais: ar už tai kovojom, tautiečiai?! J. Erlickas tikrai žino, kad ne už tai. Ir sako tą maždaug tiek linksmai, kiek galima linksmai sakyti kalbą prie karsto, kai velionis - pati Lietuva.

Žinoma, negali tvirtinti, jog visa "Knyga" - nekrologas. Kartais plasteli koks linksmesnis kalambūras, nepririštas už kojos niūriosios gyvenimo prasmės, pakikeni iš absurdo, bet ne per daug, nes tai toks absurdas, kokio nereikia toli ieškoti. Jį gali rasti televizijos žinių laidose ir laikraščių puslapiuose. Turbūt todėl šiek tiek nejauku, lyg už nugaros stovėtų jau ne literatūrinis, o visai realus niekšelis su "dujiniu levorveliu". Pamenat, J.Erlickas dainavo: "Išplėšk Tėvynę iš gerklės - man sopa". Atrodo, operacija nepavyko. Tėvynė suleido šaknis į gyvąjį klasiką, o jis - iš tos nevilties - dantis sau į alkūnę; bent jau toks įspūdis susidaro skaitant. Skauda, velniai rautų, ir ne tik jam, bet ir skaitytojui! Gali sau perversti prisimerkęs penktąjį puslapį, nežiūrėti "Srovių" ir "Kruvinosios bangos", bet štai atsiverti mylimą bei gerbiamą J.Erlicką, o ten… Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vienos istorijos pradžia: senelis Mykolaitis Putinas bando užmušti sužiedėjusiu kepalėliu praeivį, nes pinigų reikia - "Karstu ir įkapėmis kiekvienas privalo pasirūpinti pats." Pasitaiko jam, deja, tik bepinigis kultūros veikėjas, Vincentas Kudirka… Ir jie susivienija: "Nuėjo, remdami vienas kitą pečiais. Blykčiodama pralėkė patrulinė mašina. Kaukė sirenos. Visoje Lietuvoje pakilo vėjas ir kainos" ("Apie duoną, meilę ir šautuvą", p. 63.). Vėliau jie randa bendraminčių ir keliauja šturmuoti Seimo. Kuo tai baigėsi, žinoma, verta paskaityti, nors bijau, kad ir taip aišku.

Juokas (?) pro ašaras...