Jurgis Kunčinas „BILĖ IR KITI. AMŽININKO UŽRAŠAI“

Nuo šios knygos sunku atsitraukti. Ir ne siužeto vingiai, ne iš kojų verčiančios idėjos tai lemia, o pati kalba. Pasak literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus, J.Kunčinas - apsigimęs pasakorius, jo žodis liejasi itin laisvai, kad ir ką jis berašytų. Tai ir yra pagrindinis romano bruožas: jį beskaitydamas, jauties, lyg per stiklą žiūrėtum į subrealybės šou: atrodo, nieko nevyksta, tik daug kalbama, apkalbama, perkalbama. Bet vis tikiesi, kad štai štai kitame kambaryje, tfu, kitame puslapyje ims ir įvyks kas nors tokio, išjudinančio skaitytoją, o visų pirma - pagrindinį veikėją, dar vieną rašytojo alter ego. Todėl skaitai azartiškai. Bet keistas dalykas: atsitraukus nuo knygos, sunku vėl prie jos prisėsti. Nes, kai nesi tiesiogiai veikiamas kalbėjimo magijos, supranti, kad nieko taip ir neįvyks. Juk kas gali įvykti gyvenime?

O šis romanas, - tarsi ištrauka iš Andropovo laikų Vilniaus gyvenimo. Tokio, kokį jį mato veikėjas - pagyvenęs jaunuolis, truputį rašytojas, kartais "bohemščikas", mėgstantis išgerti ir nemėgstantis pamokslų apie gyvenimo prasmę; žodžiu, tinkantis į brolius daugumai J.Kunčino romanų pagrindinių herojų. Dirbti jis nenori, bet ne dėl disidentinių sumetimų; tiesiog jam "tvarkinga buitis" kokti. Na, įsivaizduojat, ryte išeini, kažkokioj beprasmiškoj įstaigoj kilnoji popierius ar krauni plytas, vakare grįžti į savo namus, kur laukia nuosava žmona ir - kažkas neįsivaizduojamo! - nuosavi vaikai. Tai nenormalu, - nepamiršta priminti sau herojus, ir sako, jog nepažįsta nė vieno žmogaus, mylinčio savo darbą. Gerai, kad jį globoja Senė, buvusi garsi pogrindžio veikėja, kuri padeda ir materialiai, ir patarimais. Nors nelabai jų kas ir klauso… Ir štai vieną dieną prie herojaus durų atsiranda mergina. Girta, sumušta ir tylinti it žuvis. Mergina-žuvis kažkodėl apsigyvena kartu. Kažkodėl jis jos neišvaro. Droviai prisipažįsta, kad visgi bent kam nors rūpi, ar jo kojinės sausos… Nors apie kokią nors meilę ar įpareigojimus - ni-ni, jokių kalbų. Jiedu neatsakingi už nieką. Išeini - eik. Pareini, gerai. Scenos nekeliamos. Net neaišku, ar jiedu gali vienas kitą vadinti draugais. Atrodo, autorius tyčia neleidžia veikėjui "įkliūti", - jis turi likti pasimetęs, vienišas ir nereikalingas, kitaip dar didaktika ar hepiendu pakviptų. Iš esmės hepiendas ir įvyksta.

Bilė (nuo Izabelės) nuskęsta Neryje, iširus pontoniniam tiltui, - garsi, nors nutylėta anų laikų katastrofa. Herojus nesižudo (atleiskit, nevadinu jo vardu, nes paminėtas jis, berods, tik vieną kartą, ir bijau sumeluot). Jis tik kuriam laikui apsigyvena beprotnamyje, - dar viena neatsiejama rašytojo kūrinių detalė.

Be Bilės, dar yra pavadinime minimi "kiti". Skulptoriai, rašytojai, kritikai, dailininkai, žodžiu, tie, kas apie meną daug šneka, kartais jį kuria, renkasi "dešrelinėj" (ne, tai ne "Afrika". O gaila, buvau šią viešojo maitinimo įstaigą įtaikius į prisiminimų žemėlapį, bet vėliau teko išmesti. Ana "dešrelinė" buvo kitur.) ir ten geria, diskutuoja, šaiposi, geria, valgo dešreles, kabina panas ir geria, geria. Portretai labai išsamūs beigi vienpusiški (juk veikėjas mato tik tiek, kiek nori matyti) ir, nesutapatinus su realiais asmenim, - o, tikiu, dauguma jų tikrai egzistuoja/egzistavo, - greitai pasimirštantys. Iš esmės vienintelis kažką keičiantis veikėjas ir yra Bilė, todėl dažnai norisi peršokti tiradas apie tuos garsius nežinomus menininkus, kurių pokalbius taip ir norisi pavadinti tuščiais. Nors taip nėra. Mes pripratę, kad knygoje kiekvienas atsitiktinumas, dialogas turi prasmę, kažkur veda. O, leiskit paklausti, kur veda jūsų per pusryčius pasakyti žodžiai apie orą ir prisvilusį blynelį?

Taigi, "Bilė ir kiti" konstruojami panašiu principu: tai ne paratikrovės (beletristikos) kūrimas, o tikrovės imitavimas, pseudodokumentika. Pseudo, - net jei numosime į rašytinio teksto prigimtį, - kadangi kai kas praeities vizijoje aiškiai suponuota žymiai vėlesniais laikais susiformavusio požiūrio. Galų gale, net aš žinau, jog vergės Izauros serijų buvo ne šimtas, o gal dešimt kartų mažiau, ir Andropovo laikais jos tikrai nerodė.

Ir kas iš viso to? Kas nutiko veikėjui toliau? Reziumė nėra. Paskutiniai sakiniai: "Einu virti dilgienės. Pala… ką aš čia norėjau pasakyti? Ogi nieko."

Reziumė nėra, bet atsitraukti sudėtinga