Nežinia, dėl kokių priežasčių iširo pakankamai sėkmingai dirbęs literatūrinis duetas Viktor Burcev (liet. išleista "Deimantiniai nervai" bei "Iblio veidrodis"), bet, mano nuomone, tai - tik į naudą. Na, visų pirma, mes vietoj vieno autoriaus dabar turime du. V.Kosenkov neseniai išleido pirmąją solinę knygą, o štai Jurij Burnosov debiutas - dar skambesnis. Iškart trilogija! Ir dar kokia...

Anotacijos ant viršelių autorių lygina su Umberto Eco ir Arturo Perez-Reverte. Netikėkit! Anotacijos ant viršelių trilogiją lygina su tokiais filmais, kaip "Sleepy Hollow" bei "Brotherhood of the Wolf". Jau arčiau, bet vis tiek netikėkit. Jei jau kalbėti apie kinematografines asociacijas, tai pagrindinis herojus, Haimė Bofrankas, labiausiai primeną seklį Vidoką.

Keista trilogija. Originali. Ji gali nuvilti ne vieną skaitytoją. Alternatyvios istorijos gerbėjas gali pasipiktinti tuo, jog kūrinyje nėra nė menkiausios užuominos į "šakutę" - tą lemiamą akimirką ar faktą, kuris pasuko trilogijos pasaulio istoriją visai kitu keliu, nei mūsiškė. Detektyvo mėgėjas gali pasipiktinti tuo, jog ne visos dėlionės detalės sugula į savo vietas, ne į visus klausimus atsakoma. Tačiau, ko gero, pagrindinis trilogijos privalumas - tai autoriaus perteikta niūri gotikinė atmosfera. Na, ir dar kalbos stilizacija. Jurij Burnosov taip įsitraukė į tą žaidimą su kalba, jog rašydamas trečiąjį tomą "Keturi raiteliai" skundėsi, jog jau nebegali normaliai kalbėtis netgi su draugais ir šeima - vis neprašytas išlenda koks barbarizmas.

Autoriaus piešiami charakteriai - spalvingi ir pakankamai nestandartiniai. Siužetas neleidžia nuobodžiauti - viena paslaptis seka paskui kitą. Tam, kad išlaikytų įtampą ir nenusibostų, autorius retsykiais vos vos kilsteli šydą, dengiantį tiesą. Bet tik vos vos. Tiek, kad akies krašteliu spėtume užfiksuoti vieną kitą detalę. Gi bendro vaizdo net ir trilogijos pabaigoje nesulaukiame. Kad ir kaip tai bebūtų keista - šitai neerzina.

Trumpai apie siužetą. Trilogijoje vaizduojamas alternatyvus pasaulis, kažkuo panašus į mūsų pasaulio viduramžių Olandiją ar Belgiją... Sekuratyvinės palatos (lyg ir policijos, lyg ir VSD atitikmuo) tardytojas Haimė Bofrankas vyksta į nuošalų kaimelį, kuriame keistai ir paslaptingai nužudyti keletas žmonių. Ant nužudytųjų kūnų peiliu išrėžti du kvadratai. Mįslingi ir nesuprantami įvykiai prieš jo paties valią įtraukia Bofranką savo sūkurin. Tardytojo laukia ilgas kelias, kol jis išsiaiškins, jog du kvadratai - tai ženklas sektos, kurios vadovas nusprendė surasti "vidurio kelią". Ne Dievą, ne velnią - o aukso vidurį.

Ir visa tai tik pradžia. Kadangi pranašystė skelbia, jog netrukus nebepatekės saulė, numirusieji prisikels, o gyvieji pasigailės, jog jie vis dar gyvi. Ir pranašystė neklydo...

Šiurpis!