Šių metų balandžio 18 dieną mirė garsus norvegų mokslininkas, tyrinėtojas, keliautojas, rašytojas, didis humanistas Turas Hejerdalas. Kiekvienas, kam šis vardas – ne tuščias garsas, puikiai supras, kiek žmonija prarado su šio žmogaus mirtimi. Labai gailiuosi, kad neteko skaityti jo knygos apie “Kon–Tikį”; pirmoji asociacija, išgirdus šią pavardę, man visada buvo J.Senkevičiaus knyga “Su “Ra” per Atlantą”. O be kažkodėl atsiradusios moralinės pareigos parašyti ką nors “in memoriam” T.Hejerdalui, dar yra didžiuliai sentimentai būtent šiai knygai, – mėgstamiausiam vaikystėje kelionių aprašymui.

Perplaukti Atlantą etiopiško papiruso laivu, kai tūkstančiai metų praėjo nuo to laiko, kai tokius laivus statydavo (gal) senovės jūrininkai. Patvirtinti, kad kadaise perplaukti jį nuo Šiaurės Afrikos krantų iki Pietų Amerikos buvo įmanoma. Sulipti ant tokio laivo septyniese, iš septynių skirtingų pasaulio šalių, neturint jokios adekvačios patirties… Juk po teisybei, iš kur ta patirtis, jei tokia kelionė – mūsų laikams unikali? “Ra–1” vis dėlto iki pat Amerikos nenuplaukė, dėl nugrimzdimo vos ne ligi vandens lygio kelionę teko baigti prieš Vest Indijos salas. Užtat mažiau nei po metų, 1970 m. beveik visa kompanija vėl susirinko užbaigti kelionės, ekspedicijos, misijos, – galima vadinti visaip. Šiaip jau pagrindinė viso sumanymo idėja buvo įrodyti, kad papirusas – pakankamai patvari medžiaga, ir iš jo nupintais laivais Viduržemio jūros gyventojai galėjo kažkada įveikti Atlanto vandenyną. Štai iš kur, pasak T.Hejerdalo, tie įdomūs sutapimai Pietų Amerikos ir Levanto kultūrose: piramidės, Saulės garbinimas, kaukolės trepanavimas, kalendoriaus sistema, nulio vartojimas, irigacija ir terasinė žemdirbystė, statyba iš milžiniškų gerai suleistų akmens blokų, dievybės paukščių galvomis, nendrinės valtys, grabvietės, ir t.t., ir pan… Žinoma, mechaniško kultūros perkėlimo jis neteigė, tačiau iš pradžių niekas išvis nenorėjo klausyti kažkokio išsišokėlio norvego, iškėlusio šią hipotezę. Izoliacionistai (“Ką? Senovėj įveikti vandenynus?? Nesąąąmonė!”) ir difuzionistai (“Vandenynas? Tai juk buvo atviras kelias bet kam, bet kaip ir bet kada!”) riejosi savo konferencijose, o T.Hejerdalas, kaip visada, nusprendė įgyvendinti idėją praktiškai. Tokia buvo pradžia. Bet Hejerdalas nebūtų Hejerdalas, jei nebūtų sugalvojęs, kad reiktų visam pasauliui parodyti ir dar kai ką: kad skirtingų (o tais laikais – ir kardinaliai priešingos politikos) valstybių žmonės, iki tol viens kito nepažinoję, gali sutarti ir dirbti išvien du mėnesius ant šiaudų saujelės vandenyno vidury. Jis tą įrodė. Ir “Ra–1”, ir “Ra–2”, o kiek vėliau – “Tigryje” internacionalinė komanda nenuvylė.

Nors, be abejo, kai į vieną krūvą susirenka tiek asmenybių, konfliktai neišvengiami. Tuo labiau, kad už borto – vandenynas, bet kurią akimirką iš sąjungininko galintis pavirsti mirtinu priešu, kartais ištisom dienom neduodantis atsikvėpti, – kelk burę! leisk burę! vairą kairėn! irklus įtvirtint nejudamai! parašiutą, parašiutą meskit*!.. Nelimituotas aktyvumas išvargina ne tik fiziškai, bet ir morališkai, tada menkos pastabos užtenka, kad įsižiebtų gaisras. Tačiau juk susirieti, dalintis į priešiškas stovyklas reikštų pasmerkti visą ekspediciją nesėkmei. Kaip bendrauti, kad charakterio dantukai nekliūtų vieni už kitų, – štai dar viena užduotis keliautojams. Buitiniai nepatogumai, namų ilgesys… O ką jau kalbėti apie grynai jūreivystės dalykus: kas vienam tėra “dar viena virvė”, kitam – visai konkretus šotas. Tačiau knyga visiškai neniurgzli, atvirkščiai, šviesi, pilna humoro, velniškai gyva. Perskaičius ją, atrodo, kad pats pažįsti abiejų ekspedicijų herojus; galiu išvardint net nežiūrėdama į tekstą: Turas Hejeralas, Karlas Mauris, Santjagas Henovesas, Normanas Beikeris, Žoržas Sorialas, Jurijus Senkevičius, Abdula Džibrinas, Madanis Ait Ohanis, Kėjus Ohara…

Tikri memuarai tuo ir skiriasi nuo grynosios beletristikos, kad pastarosios personažai, nors ir “gyvenę” prieš dešimtis ar šimtus metų, yra tarsi nemirtingi. Deja, šiuo atveju tai neįmanoma. Tačiau atsiverti knygą – ir Žoržas vėl krečia pokštus, o Turas skaptuoja nosimetrą, – kaip gyvi. Nors, beje, kodėl kaip?

*Parašiutas – medžiaginis laivo inkaras.

Nepaprasta kelionė!