Gal būtent karikatūriškos Trijų Dručkių figūros, gal pseudoviduramžiškos veiksmo dekoracijos ir gera pabaiga lėmė, kad ši istorija vaikystėj atrodė visiškai fantastinė. Terminas "politizuota alegorija" nerūpėjo, užtat jaudinaisi, ar Suok pavyks apsimesti lėle, ar pasiseks pasprukti iš apsupties Tibului. Skaitant dabar, turbūt labiausiai stebina, kaip šioje knygoje derinamas pasakiškumas, perregimas simbolizmas ir rūsti, visai nepasakinė proza. Palyginkite:

"Kaip visada iš susijaudinimo Trys Dručkiai ėmė storėti. Valstybinės Tarybos akivaizdoje kiekvienas priaugo po ketvirtadalį svaro." (118 psl. )

ir

"Ant kelio gulėjo žmonės; daktaras žemai lankstėsi ties kiekvienu ir matė, kaip atsispindi žvaigždės plačiai atmerktose jų akyse. Jis lytėjo ranka jiems kaktas. Jos buvo labai šaltos ir šlapios nuo kraujo, kuris naktį atrodė juodas." (12 psl. )

Atrodo, lyg tai būtų citatos iš skirtingų kūrinių. Tačiau atidžiau pasižiūrėjus į knygoje vaizduojamo pasaulio struktūrą, galima įžvelgti dėsningumus.

Miestas, kur gyvena paprasti žmonės (žinoma, ponų ten irgi yra), - gyvas, alsuojantis tikru skausmu ir tikru džiaugsmu. Rūmai už miesto - iškreiptos realybės zona; čia zuja būriai margaspalvių dvariškių, kurie nešioja perukus ir niekad nesišypso nuoširdžiai; čia gyvena fantasmagoriški Dručkiai, nežinia iš kur atsiradę, bet į žmones nelabai panašūs, - jie yra tarsi personifikuota išnaudojimo dvasia; čia yra žvėrynas, kur narvuose, kaip žvėrys, laikomi neįtikę valdžiai asmenys. Čia vaikšto įpėdinio Tučio lėlė, vienintelė jo žaidimų draugė, nes Dručkiai neleidžia berniukui matytis su kitais vaikais, moko jį būti žiauriu ir tikina, kad jo krūtinėj - geležinė širdis. Siužetą perpasakoti sudėtinga, užtai kūrinio idėja labai paprasta: liaudis nori nusimesti jungą, valdžia to, aišku, nenori to leisti. Į tai įsipina cirkininkų, balionų pardavėjo, šimto mokslų žinovo daktaro Arnerio Gasparo nuotykiai, kelionės po žeme ir dangumi, kraujas ir džiaugsmo ašaros.

Tiesą sakant, kokia aprašomoje šalyje santvarka, sudėtinga pasakyti: iš vienos pusės - feodalizmas (didikai, dvarininkai, tą laiką atitinkanti atributika), iš kitos lyg ir kapitalizmas (ryškus proletarų sluoksnis, techniniai pasiekimai), o gal išvis kokia oligarchija (Trys Dručkiai, valdo visą geležį, naftą ir duoną)? Aišku tik tiek, kad neištvėrus liaudis vis dėlto sukilo, paėmė valdžią, o paskui visi gyveno ilgai bei laimingai, ir turbūt nebuvo tarp jų "nei tinginių, nei ėdrūnų" , kaip žadėjo ginklakalys Prosperas savo kalboje. Beje, Prosperas, atstovaujantis amatininkams, gimnastas Tibulas - (tarkim) meno žmonėms, daktaras Gasparas - mokslininkams, inteligentams, sudaro neatsitiktinį visuomenės sluoksnių rinkinį. Ak taip, negalima pamiršti ir kariuomenės atstovo - mėlynakio gvardiečio, padėjusio Suok pasprukti iš teismo... Jei jau gvardija prieš Dručkius - kur jau jie atsilaikys!

O gal prisimenat, kaip jiems baigėsi? Trys Dručkiai buvo labai humaniškai uždaryti į tą patį narvą, kur kalėjo Prosperas.

Dešimt ešafotų ir krūva nenumatytų aplinkybių