Nepaisant visų nuotykių, siužeto pinkliojimų, lyg ir turinčių patraukti dėmesį, labiausiai man įstrigo šie piratų kapitono Bruno Kašečio žodžiai. Jei visoje knygoje būtų tolygiai atskleista jo asmenybė būtent tokiu, idėjiniu lygmeniu, jei kapitonas būtų vaizduotas kaip antžmogis ne vien savo valdingumu ir bukoku užsispyrimu, o mąstymu… Manau, kad šį romaną vertinčiau kur kas labiau.

Tai, kad "Kaukolė žalsvame čemodane" - lietuvių nuotykinės literatūros klasika, dar nereiškia, kad reikia ja besąlygiškai žavėtis. Tačiau labai iš aukšto žiūrėti irgi nebūtina. Tada ji buvo lengvo žanro skaitinys, dabar gi, ypač atsižvelgiant į stiliaus ypatybes, ji dar ir mažumą juokinga. Bent jau, perskaičius pvz., "Kiek tamsta turi žmonių, Edvarde?", nevalingai norisi šypsotis. Bet meskim tuos bendrinės kalbos išlepintų žmonių pokštus. Juk, nors humoro knygoj ir pasitaiko, pagrindas joje - dramatiški įvykiai. O svarbiausi romano veikėjai - piratai.

Piratų nemažai: apie pusę tūkstančio išsibarsčiusių po visą pasaulį niekšų ir jų vadovybė, įsikūrusi povandeniniuose "Žaliuosiuose rūmuose" (velniškai primena Ž.Verno "Vėliavos akivaizdoje"). Juos visus valdo Bruno Kašetis, jūrų dievas, pikto genijus, prieš kurio valią kiti suskysta, išbąla ir gūžiasi. Deja, tik jo akyse. Kai piratams į nagus patenka Liudvikas Raibutis ir sumano kelti maištą, baisiojo Kašečio karininkai mielai prie jo prisideda. Ir nejaučia sėkmės džentelmenai net sąžinės graužimo, - Kašetis blogas, priešas, jį reikia sunaikinti. Į save verčiau pasižiūrėtų… Bet iš anksto galiu paguosti - nuoširdžių atgailų čia nebus.

Be Liudviko, arba Romano Skapo, keršto akcijos, į siužetą įsipina giminių, draugų bei jų artimųjų ketinimai a) sunaikinti piratus arba b) atversti juos į doros kelią. Aišku, neapsieinama be dailių moterų, - kuklių lietuvaičių ir aistringų rytiečių. O kur dar tarptautinė politika, britų ir indų kovos (velniškai priminė to paties Ž.Verno "20 000 mylių po vandeniu"). Piratai padeda skriaudžiamai tautai, - ne už dyka, žinoma, o už visą salyną, kur tikisi įsteigt lyg laisvą komuną, lyg dar laisvesnį bordelį. Britų admirolas persekioja piratus, bet jų vado bevelija neliesti dėl asmeninių paskatų, kaip ir tasai - admirolo (o čia jau R.Sabatinio "Kapitono Blado odisėja" kvepia). Netikėti susitikimai, neįtikėtini neatpažinimai, - kaip ir visuose nuotykių romanuose, tik čia viskas kiek labiau "šakėm ant vandens", charakteriai nenuoseklūs, poelgiai ir jų priežastys dažnai atsiję, poroj vietų radau logines klaidas siužete, o kaukolės mįslė išvis lieka beveik neatskleista. Bet kai įsivažiuoji, ypač antroj dalyje, ir nekreipi dėmesio į keistus personažų poelgius, visai smagu skaityti.

Taip žmonės rašė...