Autorius: offca
Data: 2007-05-24
Rinkinio „Stebėjimas“ pasakojimai atrodo lyg paveikslo aprašymai: trumpi, konkretūs, šališki ir dažnai statiški, lyg paskubomis išdėstytos mintys principu „ką matau, apie tą rašau“. Vienas kafkiškiausių pasakojimų, tai „Liūdesys“, kuris atskleidžia vienatvės pagimdomas vizijas. Toks tikroviškas, pagaulus ir gyvas. Perskaičiau net dusyk, ir pasigailėjau, kad neturiu namie vaiduoklio,- būčiau turėjęs, pabandyčiau jį nupenėti...
Antras rinkinys pavadintas „Kaimo gydytojas“. Stipriausias apsakymas – titulinis „Kaimo gydytojas“, primena, kad Kafka geba ne tik varyti nuobodulį, bet ir moka šiurpinti skaitytoją. Jeigu kaimo gydytojas būtų reikiamu metu atsidūręs reikiamoje vietoje, tai, manau, pasisekimas galėjo prilygti Stoukerio „Drakulai“ ar R. L. Stivensono „Džekilo ir Haido“ istorijai. Keista, kad iki šiol šis kūrinys neekranizuotas. Kitas šio rinkinio siurrealistinis šedevras - „Pranešimas akademijai“, kuriame laiško forma pateikiami lyg tai žmogaus, užaugusio tarp beždžionių, lyg tai beždžionės, virtusios homo sapiens metamorfozės išgyvenimai. Nenustebčiau jei Barouzas būtent iš čia pasiskolino Tarzano idėją.
Visus kitus Kafkos „Pasakojimus“, kaip ir minėjau, reikėtų delikačiai tiesiog praversti, nes dauguma nesiekia lietuviškųjų kaimo rašytojų lygio.
Perliukai tarp nesudegusių anglių
trik, suprasti kaip suprantat Jūs gali tik Jūs. Mūsų supratimas yra mūsų supratimas, tegu tai būna ir arklio supratimas, bet tai yra supratimas, kad be galvos indėnu netapsi