Kafka Franz „PASAKOJIMAI“

Autorius: offca
Data: 2007-05-24

cover Apie knygą: Kafka FranzPASAKOJIMAI
Leidykla: Baltos lankos (2006)
ISBN: 9955230185
Puslapių skaičius: 320

Dar nuo mokyklos laikų Kafka man buvo žmogus-vabalas, rašytojas gebantis raidėmis tapyti daug siurrealistiškesnius vaizdus nei Dali. Tad ir imdamas į rankas „Pasakojimus“ tikėjausi kažko „kafkiško“: bjauraus, nejudančio, nežmogiško, bet gyvo ir gyvenančio kaimynystėje. Deja, gavau krūvą šlamšto, kuris įspraustas į patrauklų viršelį su epitetais „neskelbtas palikimas“, „nepaprastai talentingas rašytojas“ ir „ištrauktas iš rašytojo ugniakuro“ apgaulingai patraukė ir mano dėmesį. Skaitydamas „Pasakojimus“ nemažiau dešimt kartų sau teigiau, kad apie tokius liguistus niekalus neverta rašyti apžvalgos, ir verčiau jau M. Brodas būtų įvykdęs velionio valią, negu naikinęs brangią medieną. Vienok, keletas literatūrinių šedevriukų bebaigiant rinkinėlį pakeitė mano nuomonę, tad toliau šioje apžvalgoje tik apie teigiamas „Pasakojimų“ vietas.

Rinkinio „Stebėjimas“ pasakojimai atrodo lyg paveikslo aprašymai: trumpi, konkretūs, šališki ir dažnai statiški, lyg paskubomis išdėstytos mintys principu „ką matau, apie tą rašau“. Vienas kafkiškiausių pasakojimų, tai „Liūdesys“, kuris atskleidžia vienatvės pagimdomas vizijas. Toks tikroviškas, pagaulus ir gyvas. Perskaičiau net dusyk, ir pasigailėjau, kad neturiu namie vaiduoklio,- būčiau turėjęs, pabandyčiau jį nupenėti...

Antras rinkinys pavadintas „Kaimo gydytojas“. Stipriausias apsakymas – titulinis „Kaimo gydytojas“, primena, kad Kafka geba ne tik varyti nuobodulį, bet ir moka šiurpinti skaitytoją. Jeigu kaimo gydytojas būtų reikiamu metu atsidūręs reikiamoje vietoje, tai, manau, pasisekimas galėjo prilygti Stoukerio „Drakulai“ ar R. L. Stivensono „Džekilo ir Haido“ istorijai. Keista, kad iki šiol šis kūrinys neekranizuotas. Kitas šio rinkinio siurrealistinis šedevras - „Pranešimas akademijai“, kuriame laiško forma pateikiami lyg tai žmogaus, užaugusio tarp beždžionių, lyg tai beždžionės, virtusios homo sapiens metamorfozės išgyvenimai. Nenustebčiau jei Barouzas būtent iš čia pasiskolino Tarzano idėją.

Pereinant prie pasakojimų iš neskelbto palikimo, tai šokiravo (gerąja prasme) nebaigto apsakymo „Blumfeldas, senas viengungis“ užmojis. Skaitant jį susidarė įspūdis lyg žiūrėčiau animacinį filmuką „Ogis ir tarakonai“. Tai jokiu būdu nėra kūrinio sumenkinimas, greičiau pagyra, kurią nusipelnė apsakymas už savo žaismingumą ir fantastiškumą.

Visus kitus Kafkos „Pasakojimus“, kaip ir minėjau, reikėtų delikačiai tiesiog praversti, nes dauguma nesiekia lietuviškųjų kaimo rašytojų lygio.

Perliukai tarp nesudegusių anglių

Komentarai

trik 2008-03-08 11:25:12
eh suprasti irgi ne kiekvienas gali. jums turbut poezija nepatinka. Tapti indėnu, pasiruošęs nors dabar pat, ir tada ant lekiančio arklio palikęs ore vis trumpai krūpčiotum virš drebančios žemės, o paskui atleistum pentinus, nes pentinų nėra, o paskui numestum pavadį, nes pavadžio nėra, ir vos matytum prieš save žemę kaip pilkai nušienautą dykrą, jau be arklio ir be galvos.
offca 2008-03-08 15:39:59

trik, suprasti kaip suprantat Jūs gali tik Jūs. Mūsų supratimas yra mūsų supratimas, tegu tai būna ir arklio supratimas, bet tai yra supratimas, kad be galvos indėnu netapsi

Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.