Apie knygą: John W. James , Russell Friedman su dr. Leslie Landon Matthews – Kai sielvartauja vaikai: suaugusiesiems, kad jie išmoktų padėti vaikams lengviau išgyventi artimųjų mirtį, tėvų skyrybas, augintinio netektį, persikraustymą ir kitas permainas
Leidykla: Tyto alba (2009)
ISBN: 9789986167372
Puslapių skaičius: 311

Ar vestis vaiką į laidotuves? Ar leisti apžiūrinėti nugaišusius gyvūnėlius? Ar mirus artimam žmogui rodyti savo sielvartą ir verkti vaiko akivaizdoje? Ar tausoti vaiko emocijas ir kaip galima mažiau kalbėti apie giminaičio mirtį? Ar raginti vaiką imtis veiklos, kad greičiau pamirštų augintinio netektį? Kaip užkirsti kelią tam, kad vaikas nekaltintų savęs dėl tėvų skyrybų? Ar tikrai laikas gydo visas žaizdas, o gal visgi gydo veiksmai? Prisipažinkite – šie klausimai trikdo.

Yra „nepatogių“ temų, kurių suaugusieji paprastai vengia bendraudami su vaikais. Spėju, kad populiariausios yra dvi: apie seksą – nes drovisi, ir apie mirtį – nes nežino, kaip kalbėti. Apie seksą pastaruoju metu literatūros nors vežimu vežk – tik reikia mokėti atsirinkti. O kaip kalbėti su vaikais apie mirtį? Be abejo, paprasčiausia šią tema priskirti tabu kategorijai, o jei jau labai labai reikia – tai gal pakaktų paaiškinti, kad „senelis iškeliavo į dangų ir stebi tave iš viršaus“? Ar jums nepanašu į šiais laikais jau absoliučiai nepopuliarias ir net žalingas istorijas apie gandrus ir kopūstus? Atmeskime religinius įsitikinimus – beje, „Kai sielvartauja vaikai“ teigiama, kad „vaikams suteikta teisinga informacija apie mirties realumą netrukdo jiems perimti religinį ir dvasinį tikėjimą dausomis ir pomirtiniu gyvenimu.“

Kaip iš tiesų elgtis kalbant su vaikais apie netektis ir vaikams patyrus netektį, kad jūsų elgesys turėtų kuo mažiau neigiamų pasekmių vaikui ir padėtų jam efektyviai susidoroti su sielvartu?„Prašome neturėti iliuzijų, kad nuo vaikų galite ką nors nuslėpti. Netgi nesuprasdami, kas vyksta, vaikai jaučia, kad kažkas yra negerai.“ – teigia autoriai, ir belieka jiems pritarti.

Knyga pradedama „šaltu dušu“ – paneigiami populiariausi mitai apie sielvarto įveiką: neliūdėk, būk tvirtas, imkis veiklos, laikas išgydys žaizdas ir kt. Kodėl sakau, kad tai – „šaltas dušas“? Nes juk ar ne tokias frazes mes įpratę kartoti ne tik savo vaikams, bet ir sielvartaujantiems artimiesiems, draugams, juk taip dažniausiai bandome įveikti ir savo liūdesį, net liaudies išminties lobynai pilni atitinkamų posakių ir patarlių. Galite suabejoti – ar tai reiškia, kad mūsų tėvai, seneliai ir visos kitos kartos gyveno „neteisingai“, o štai dabar atėjo nauji pranašai ir mus išmokys „teisingai“ įveikti netekties sukeltą liūdesį ir sielvartą? Nežinau kaip jus, bet mane įtikino tokie autorių argumentai, kaip kad pvz., mirtis,- ji šiais laikais yra tarsi perkeliama į laidotuvių biurus, kurie už viską atsakingi, o anksčiau, kai žmonės patys šarvodavo velionį namuose, patys jį prausdavo ir rengdavo ir tame dalyvaudavo visa šeima – tuo pačiu jie kalbėdavosi, prisimindavo, susitaikydavo su velioniu, nebūdavo vien pastatomi prieš mirties faktą. Taigi, reikalingas kitoks požiūris. Autoriai ir siūlo veiksmingų metodų, leidžiančių įveikti netekties skausmą. Ar tikrai veiksmingų – atsižvelgiant į tai, kad autoriai jau daugiau kaip dvidešimt metų dirba su sielvartą išgyvenančiais žmonėmis, rengia sielvarto įveikos seminarus Kanadoje ir JAV, šia tema rašo mokslinius darbus – tikėtina, kad veiksmingų. Apie pačius metodus apžvalgoje sunku ką ir parašyti – galima juos paminėti: santykių peržvalga, atsiprašymas, atleidimas, svarbūs emociniai pasakymai, šviesūs prisiminimai, tačiau be išsamaus konteksto ir aprašymo tai yra tiesiog žodžiai.

Nors apžvalgoje daug rašau apie mirtį – neapsigaukite, „Kai sielvartauja vaikai...“ yra ne apie mirtį, o apie netektis – artimųjų, augintinių, tėvų skyrybas, persikraustymą ir kitas – ir kaip jas išgyventi. Argi galima palyginti artimo žmogaus mirtį su kažkokiu persikraustymu, paklausite? „Niekada nelyginkite netekčių“,- teigia autoriai, ir tai yra vienas ir svarbiausių knygos pranešimų.

Rinkoje egzistuoja gausybė populiariosios psichologijos knygų su įvairiais patarimais ir elgesio pavyzdžiais. Skaičiau „Kai sielvartauja vaikai...“, ir ramybės vis nedavė mintis: be to, kad kalba apie skaudžią temą, ši knyga dar kažkuo kitokia, bet kuo? Gal tuo, kad ji nėra tiesiog „populiarių patarimų“ knyga – norėdamas pasinaudoti knygos patarimais, turėsi daug dirbti savarankiškai.

Ar ši knyga tik tiems, kurie turi vaikų? Tikrai ne. Juk norėdami padėti vaikui išgyventi sielvartą, pirmiausia tą turite mokėti padaryti patys.