Viskas prasidėjo beveik romantiškai. Tolimojo plaukiojimo kapitonas I.Vantochas (arba I. Van Tochas, jei prisistato kaip olandas, o ne čekas) vienoj Zondo archipelago salelėj aptiko jūrų velnių - tapa gyvenvietę. Taip juos praminė vietiniai gyventojai, bijoję ir bjaurėjęsi baisiais padarais, kurie gyveno vienoje įlankoje. Kapitonas ketino ten imtis perlų gavybos, ir laukinių prietarai jo neatbaidė. Tačiau įlankoje iš tiesų pasirodė gyvenančios keistos būtybės. Tai buvo maždaug dešimtmečio vaiko ūgio beveik juodos, slidžios, apvaliomis galvomis salamandros, kurios tiek dugnu, tiek sausuma vaikščioja pasilinguodamos ant dviejų kojų ir caksi. Jei kapitonas nebūtų buvęs girtas kaip kiaulė, kai amfibijos pirmą kartą pasirodė ant kranto, turbūt būtų jas iššaudęs, bet jis pabandė su jomis susišnekėti… Pamažu salamandros įsitraukia į verslą: jos renka perluotes, už kurias gauna durklų, žeberklų, reikalingų, norint atsiginti nuo priešų. I.Vantochas sukuria planą, kaip perlus galima būtų rinkti ir prie kitų salų, kur salamandros dar negyvena, ir jį išdėsto turtingiausiam Čekijos magnatui Bondžiui. Laivai su vandens talpomis perveš salamandras į kitas pakrantes, o už tai jos aprūpins kompaniją perlais. Viskas klostėsi gerai, kol tai buvo pusiau slapta. Kai apie protingąsias salamandras sužinojo plačioji visuomenė, prasidėjo naujas civilizacijos etapas. Ir, žinoma, tik iš pirmo žvilgsnio tai buvo klestėjimo epocha.

"- Klausykit, Belami, - pasakiau jam, - jūs padorus žmogus ir, kaip sakoma, džentelmenas. Nejaugi jums ne bjauru tarnauti verslui, kuris, tiesą sakant, ne kas kita, kaip prekyba vergais?

Belamis gūžtelėjo pečiais.

- Salamandros yra salamandros, - išsisukinėdamas burbtelėjo jis.

- Prieš du šimtus metų sakydavo, kad negrai yra negrai.

- O argi buvo ne taip?"

"Ir jis nenorėjo daryti nieko blogo, tas Belamis. Belamis niekad nenori nieko blogo. Todėl jis nepataisomas."

Prekyba salamandromis buvo išplėtota labai greitai. Jos sugrupuotos, suskirstytos į specialistes, stiprias darbines, juodadarbes, nemokytą mailių. Pakrantėse visos valstybės atitveria teritorijas, kur užsiima povandeniniais darbais. Kadangi salamandros ir iki to puikiai mokėjo statyti savo reikmėms nedideles dambas, bangolaužius, tai gavusios inžinerinių žinių ir įrankių jos daro stebuklus. Kol kas tie stebuklai - žmonių naudai. Valstybės plečia savo žemes, atkovodamos jas iš jūros. Vidury vandenynų pilamos salos, statomi aerodromai. Ekonomika persiorientuoja, plieno gamyba, anglies gavyba nepaprastai išauga, patenkinti ir žemdirbiai, nes armijoms salamandrų reikia maisto. Armijoms - ne atsitiktinis žodis. Taip ir traukia apginkluoti šias būtybes; juk kas žino, kokius ginklus joms tiekia kaimyninės šalys! Visi laiko savo pareiga gintis… Slapto ginklavimosi varžybos prasideda. Prasideda ir kovos už naujųjų žmogaus tarnų išsilavinimą ir laisvę. Tiesa, garsūs profesoriai tikina, kad salamandrų sugebėjimai niekuo neypatingi - tiek galėtų išmąstyti ir "vidutinis anglas". Visam tam antisalamandrininkų ir salamandrininkų sąjūdyje gražiai ryškėja tuometinės (ką čia slėpti - ir dabartinės) visuomenės problemos. Iš vienos pusės - kalbos redukavimasis, menų degradavimas, nes jei tai nereikalinga salamandroms, tai kam to žmonėms? Iš kitos - neapykanta tiems paslaptingiems padarams, gyvenantiems tyliai ir atokiai, terpėje, kuri žmogui yra nepasiekiama. Ką iš tiesų jos daro vandenynų gelmėse? Ar tik neruošia siaubingo likimo savo pavergėjams?..

Šis romanas-utopija iš tų knygų tarpo, kurios nepraranda svarbos dėl to, kad jose minima daug tuo metu aktualių įvykių, asmenų, judėjimų. Jei iš išnašų sužinojau, jog "senasalamandrės" ir "naujasalamandrės" - parodija Čekijos judėjimų, kurių vienas propagavo grįžimą prie senųjų vertybių, o kitas - liberalų požiūrį, įvairių naujovių diegimą, gerai. Jei nebūčiau sužinojus - tai visai netrukdytų suprasti teksto, nes panašūs sąjūdžiai turbūt visų šalių, visų laikų realija: "Naujasalamandrės turbūt buvo už progresą be jokių apibojimų ir kliūčių, skelbdamos, kad ir po vandeniu reikia perimti žemyno kultūrą su visais jos pasiekimais, tarp jų - futbolu, flirtu, fašizmu ir lytiniais iškrypimais" .

Romanas ne atsitiktinai pilnas užuominų į politinius 4 deš. pabaigos įvykius, jis buvo spausdintas 1935-36 m. viename Čekijos laikraščių, ir rašytojas reaguodavo į to meto aktualijas. (Beje, kažin, ar daug mūsų laikais spausdinamų laikraščiuose tęstinių romanų išlaikytų laiko išbandymą.) Čia rasim ir sukarikatūrintą vokiškų, ariškų salamandrų, kaip geriausios rūšies salamandrų, apologiją, ir trumparegiškumo triumfą, apginkluojant vandenų gyvius, ir draudimą apgultai Anglijai statyti "10 tūkstančių lėktuvų" maisto produktams atsigabenti, nes taip ji pažeistų pajėgų balansą ore… Tačiau rašytojo talentas pavertė tuos faktus universalia kalba. Ir skaitant ima pasipiktinimas, kodėl tam, ką pirštu prikišamai rodė K.Čapekas, liko akli to meto politikai, "plačiosios masės": juk visa knyga perspėja apie karo grėsmę. Deja, nė viena knyga negali sustabdyti prasidėjusio proceso; nors paskatinti, manau, gali…

Žinoma, "Karas su salamandromis" - ne vien kaltinamoji kalba pelno troškimui bet kokia kaina, nepaisant net gresiančio karo. Geri epizodai, susiję su salamandrų tyrinėjimais ir tyrinėtojais. Taikliai pašiepiami mokslininkai ir jų metodai - "Paruoštą šiuo būdu mes suvalgėme salamandrą, vardu Hansas. Tai buvo protingas ir išsivystęs gyvūnas, pasižymintis dideliais gabumais moksliniam darbui<…> Mes dažnai kalbėdavomės su juo laisvais vakarais, džiaugdamiesi jo nepasotinamu žingeidumu. Deja, teko išsiskirti su mūsų Hansu, nes jis apako po mano kaukolės trepanacijos bandymų" . Visuomenė taip pat buvo įtraukta į šių gyvūnų savybių aptarinėjimą. Atsakymai į laikraščio apklausą: "Sielos salamandros, aišku, neturi. Tuo jos ir panašios į žmones" (Bernardas Šo). "Jos neturi jokio sex appeal. Vadinasi, neturi ir sielos" (Mėj Vest, garsi aktorė) "Jų plaukimo stilius ir technika įdomūs: mes galime daug iš jų išmokti, pavyzdžiui, plaukti ilgas distancijas" (Džonis Vaismiuleris).

Taip, tie keisti, nepaprastai gabūs, tačiau gana unifikuoti ir neturintys poreikio fantazuoti padarai iš tiesų kelia grėsmę žmonių civilizacijai. Taip, jie nepasiekiami savo stichijoje. Bet kas gi jiems tiekia plieną ir sprogmenis, kas kiršina vienos šalies salamandras prieš kitas, kas sudarė sąlygas joms prisiveisti tokiais mastais, kad nebeužtenka pakrančių… Ir kas iš tiesų apsimeta Didžiuoju Salamandru, per radiją grasinančiu visiems žemynams? Neverta net ginčytis, kad ši utopija apie mus. Nedaug vilties suteikianti utopija.

Aktuali seniena