Autorius: Krekas
Data: 2008-06-24
Ketvirtasis K. Alvtegen romanas „Gėda“ (2006 m., liet. 2008 m.) prasideda epizodu ligoninėje, kai gydytoja pacientui, kurį gydė dvejus metus, praneša, kad jai to padaryti nepavyko. Šis epizodas yra puikus visos knygos atspindys: supratimas, kad mirtis neišvengiama ir nesi dėl jos kaltas, bei apmaudas ir kartėlis dėl to, ar viską padarei, kad ją atitolintum.
Knygos istorija – gyvenimas dviejų moterų, kurios pasirinko vienatvę, užsisklendimą savyje, kad paslėptų savo skausmą ir gėdą.
Romano pradžioje sekame dvi atskiras siužetines linijas (šios linijos eina pakaitomis: vienas skyrius – viena istorija, kitas – antroji), kurios vėliau susijungia. Be šių dviejų pagrindinių veikėjų (Monika ir Maja Brita) dar yra pora pagalbinių, kurios „suveda“ abiejų istorijas. Vyrų vaidmuo – labai epizodinis, tačiau du iš jų (Larsas ir Joranas) tapo Monikos ir Majos Britos savigraužos priežastimi.
Nesinorėtų pasakoti siužeto ir atimti galimybę kartu su autore „lukštenti“ pagrindinių veikėjų psichologinį kevalą, todėl neužsiminsiu apie abiejų moterų charakterius: gėdos, kaltės ištakas, pasirinktą keršto/kovos/susitaikymo būdą – tam labai tiktų teksto analizė ar diskusija, kurioje būtų lyginamos Monikos ir Majos Britos gėdos ištakos ir pasekmės. Tačiau neabejoju, kad kiekvienas, perskaitęs šį romaną, vienaip ar kitaip grįš prie šių klausimų ir palyginimų.
Beje, epizodas ligoninėje nėra toks pesimistiškas, kaip atrodytų iš mano aprašymo: autorė sugeba praskaidrinti humoru. Todėl knyga nėra depresyviai juoda (paskutiniai epizodai truputį net per saldūs ir melodramiški): knygoje ne tik atkleidžiamos priežastys, tačiau ir suteikiama viltis, kad iš gėdos, skausmo galima ir reikia vaduotis.
Jeigu reiktų šį kūrinį pristatyti vienu sakiniu, tai jis galėtų būti toks: knyga „Gėda“ – geras psichologinis romanas, kuriame nagrinėjama dviejų moterų tragedija (tiek ištakos, tiek pasekmės) ir kurioje vidinio pasaulio vaizdavimas puikiai dera su siužeto intensyvumu.
Kaltė, apmaudas, gėda