Suomiją šis žmogus išgelbėjo ne vieną, o mažiausiai keturis kartus. Pirmąjį - po 1917 m. spalio perversmo Rusijoje. Tik jo dėka vietiniai bolševikai buvo sudoroti, o Rusijos kariuomenė - išvyta iš Suomijos. Buvęs carinės Rusijos armijos generolas labai gerai suprato, kad Rusijos imperializmas, atėjus į valdžią komunistams, tik pakeis formą, bet ne turinį. Na, o paaiškėjus apie tai, kad pasaulinės revoliucijos eksportas - prioritetinis "jaunos tarybų valstybės" uždavinys, išgirdus, kad jau ir Suomijoje kuriasi "Raudonoji gvardija", abejonių neliko: vos paskelbusiai nepriklausomybę jaunai Suomijos valstybei kaimynas gero nelinki, nors ir veidmainiškai pripažįsta nepriklausomybę, tad metas jo kariuomenę vyti lauk. Tarė - padarė.

Antrasis Suomijos išgelbėjimas siejosi su jums gal girdėtu pavadinimu, dabar jau apipintu legendomis: "Manerheimo linija". Grandiozinis karinis įtvirtinimas, ilgametis nuoseklios gynybinės politikos rezultatas, perkirtęs Karelijos sąsmauką, galbūt neturėjo analogiškų pasaulyje. Cituoju V. Suvorovą: "Praktiškai 20 metų visas Suomijos karinis biudžetas buvo eikvojamas įtvirtinimams Karelijos sąsmaukoje kurti. 135 km ilgio ir 90 km pločio <...> Už bekraščių minų laukų, už prieštankinių griovių ir granitinių užtvarų, už gelžbetoninių tetraedrų ir užminuotų vielos tvorų dešimčia, dvidešimčia, trisdešimčia eilių <...> už tų užtvarų - gelžbetoniniai kazematai: trys, keturi, penki aukštai žemėje, perdengimai - pusantro arba du metrai fortifikacinio gelbžbetonio..." ("Paskutinė respublika", p. 136 - 137). Šio karo istorijos mėgėjo ir karinės technikos eksperto nuomone - tai buvo beveik neįveikiamas įtvirtinimas, kurį galėjo pralaužti tik Raudonoji armija, 1939 m. ambrazūras uždenginėjusi tūlais Matrosovais esant -41oC... Pats Manerheimas teigė kukliau - Suomiją apgynė ne Manerheimo linija, ir ta linija buvo ne tokia jau stebuklinga, Suomiją apgynė suomiai. Šio karo, vadinamo "Žiemos karu", laukta dvidešimt metų, jam rengtasi, o kada jis įvyks - buvo tik aplinkybių klausimas. Nors ir patyrusi skaudžius nuostolius (suomių žuvo apie 75 tūkst., rusų - apie 200 tūkst.), Suomija egzaminą išlaikė - įtvirtinimų liniją prarado, bet valstybę išsaugojo. Deja, išdidžiu pavyzdžiu nepasekė Lietuva, Latvija, Estija, Rumunija, 1940 m. be mūšio atsidavusios motinai Rusijai. Vienintelė paguoda - Lietuva neturėjo nei Manerheimo, nei Manerheimo linijos, užtat turėjo generolą išdaviką. Kiekvienam - savo... Prisipažinsiu, dėl domėjimosi šiuo karu ir pirkau knygą.

Trečią kartą Suomiją gelbėjo prasidėjus Leningrado ofenzyvai. Vokietija ėmėsi visų pastangų, kad į puolimą įtrauktų ir Suomiją. Bet Manerheimas savo kariuomenei neleido žengti toliau, nei senosios Suomijos sienos, prarastos per Žiemos karą. Taigi, antihitlerinė koalicija Suomijos apkaltinti agresija negalėjo.

Na, ir išgelbėjo ketvirtą kartą, t.y. Suomijos neleido "išvaduoti" Raudonajai armijai 1944 m., nesutikęs su besalygiška kapituliacija ir plėšikiškomis reparacijomis, antrą kartą neatidavė Manerheimo linijos be kovos, kuri įtikino SSRS, kad reikia taikos sutarties, o ne kapituliacijos akto. Vėliau, siekdamas Suomijos pasitraukimo iš Antrojo pasaulinio karo, netgi susikovė su buvusiais sąjungininkais - vokiečiais.

Tačiau knyga dar platesnė - tai ir Manerheimo tarnyba Rusijos Imperijos armijoje, ir Pirmasis pasaulinis karas, pirmosios kovos dėl nepriklausomybės, mėginimai įtikinti nepriklausomos Suomijos politikus, kad reikia tos biudžetą ryjančios linijos, ir Antrasis pasaulinis karas, ir pokaris. Žodžiu, istorija, karas, didžioji politika, diplomatija, intrigos.

Beje, maršalui Manerheimui buvo skirtas ilgas amžius: gimė 1867 m., mirė 1951 m., deja, nesulaukęs savo didžiausiojo priešo - Stalino - mirties. Iš memuarų išryškėja ir dar vienas nepaprastas šio kilnaus žmogaus bruožas - visada poste, kai Suomijai pavojus, visada savanoriškai atsistatydina, kai pavojus praeina. Mažai teko apie panašius girdėti.

Reziumuoju: medžiaga labai įdomi, be to - autentiška. Tiesa, leidėjai nusprendė memuarus sutrumpinti, tad nežinia, kas išmesta. Deja, stilius labai dalykinis ir skaityti nėra lengva - matosi, autorius "pilstyti" nemėgo, pikantiškų smulkmenų nerašė. Tad knyga pirmiausia skirta rimčiau besidominties istorija.

Maršalas be uniformos

Įvertinimas:

Informatyvumas - 10

Kalbos stilius skaitymo lengvumo požiūriu - 7

Bendras: skirta rimtai besidomintiems istorija