Apie knygą: Raimundas Baltuška – Baltijos jūra ir Lietuvos laivynas
Leidykla: Baltos lankos (2009)
ISBN: 9789955232766
Puslapių skaičius: 232

Apie lietuvių santykius su jūra turbūt tiksliausiai kalbėjo amžinatilsį Gintaras Beresnevičius. Prisipažinkime, juk daugeliui mūsų iki šiol Klaipėda - tai truputį kitas pasaulis, o apie laivus ir laivybą išmano retas lietuvis, nors Klaipėdos uostas sukuria 18 proc. bendrojo vidaus produkto. Bent jau iki krizės... Vis dėlto, ne vieno iš mūsų vaikystę ar paauglystę nušvietė Aloyzo Každailio "Laivai ir jūrininkai", ne vienas bent jau tyliai pasvajodavome - o kad taip išplaukus į jūres mares...

Aš nežinau, ar iki šiol būta darbų, apibendrinančių Lietuvos jūrinę istoriją. Man tokio pobūdžio knyga - pirmoji patekusi į rankas. Ir - nesiskundžiu - perskaičiau greitai, perskaičiau maloniai, jaučiuosi kiek paprotingėjęs ir sužinojęs kai ką naujo.

Pirmiausia - būtent tą jūrinę Lietuvos istoriją. Kad ir kiek Lietuvos istorijos būtum skaitęs, paprastai jūra ten vaidino kuklų vaidmenį (nes taip ir buvo). Geriausiu atveju paminėdavo kuršius, pora sakinių užsimindavo apie Salacgryvos mūšį ir, žinoma, Klaipėdos sukilimą bei Klaipėdos atplėšimą. Gi šis leidinys bendrai  aptaria Baltijos jūros istoriją, papasakodamas ir apie Hanzą, ir apie Abiejų Tautų Respublikos nevykusias pastangas, ir apie visas kitas jėgas, valstybes bei geopolitines intrigas, nukreiptas į Baltiją. Iki šiol niekur nebuvo tekę sutikti, kad 1831 m. ir 1864 m. sukilėliai organizavosi paramą jūra, kad LDK į pagalbą kovai su švedais buvo pasikvietę Zaporožės kazokus ir iš jų formavo Aismarių patruliavimo flotilę. Kad Lenkija statėsi galeoną ir kad Gotlandas XIV a. buvo žymus savo piratais (nors jų žymiausio - Stortebekerio - vardą teko girdėti) ir kad XV a. iš Baltijos jūros paslaptingai dingo... silkės.  Netgi pasidarė gėda dėl geografinių žinių - aš pirmą kartą įvertinau, kaip netoli Gdanskas yra nuo Lietuvos. O galvojau, kad jis kažkur ten, už jūrų - marių... Dar patiko, kad autorius Klaipėdos "sukilimą" rašo kabutėse, kaip ir bendrai, kad kritiškai vertina reiškinius ir nevengia to išsakyti (pvz., dėl nevykusios Lietuvos politikos Klaipėdos krašte tarpukariu).

Taigi, platus istorinis pjūvis, mano manymu, yra pati stipriausia knygos dalis, deja, dar kartą aiškiai patvirtinusi G. Beresnevičius išsakytą tiesą, kad nėra jūros lietuvių kraujyje ir nežinia, kiek reikės "The Tall Ship Races", kad atsirastų.

O štai dalys apie laivynus po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. pasirodė daug silpnesnės ir gerokai gerokai sausesnės - skaičiukai, vardai, pavadinimai. Truputį keista, juk Raimundas Baltuška buvo komodoras ir flotilės admirolas, stovėjo prie karo laivyno kūrimo ištakų, nejaugi nebuvo ką tikrai įdomaus ir "užkadrinio" papasakoti? Būtent čia pasijaučia, kad knyga parašyta pagal paskaitų medžiagą. Na, ir išlindo vienas netikslumas iš jūrų karo teisės srities: cituojant 1856 m. Paryžiaus deklaraciją dėl jūrų karo, antras punktas turėtų būti "leidžiama kariaujančių valstybių krovinius gabenti su neutralia vėliava, išskyrus karo kontrabandą". 

Taigi, jeigu domitės istorija - skaityti tikrai verta. Na, o jeigu domitės laivais ir laivyba, tai ir be rekomendacijų perskaitysite. Ir smagu, kad netgi kriziaus metu dar pasirodo knygos su superviršeliais.