Kavtaradzė Teklė „NESPALVOTA“

Lietuvoje sparčiai debiutuoja vis jaunesni autoriai. Nežinau, kas tai lemia, bet paauglių literatūra jau tampa normaliu reiškiniu, kuris dar prieš keletą metų, būtų atrodęs kaip fantastų vaizduotės vaisius. Ne veltui sakoma, kad pirmiausia visos novatoriškos idėjos gimsta fantastų galvose.

Teklė Kavtaradzė – pirmąjį romaną parašė penkiolikos, smagu, dar smagiau, kad Tyto alba jį išleido.

Skaitydamas jaunosios autorės knygą bandžiau ją lyginti su tais kūriniais, kuriuos jau anksčiau mums dovanojo jaunieji rašytojai – tai ir skandalingasis – „Noriu Nobelio“, ir Justinos Stučinskaitės „Ačiū, gyvenu gerai“. Žinau, kad pastaruoju metu ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido kelias tokio tipo knygas, bet jų neskaičiau.

Galvodamas apie romaną „Nespalvota“, aš prisiminiau Jūratės Sprindytės straipsnį „Šiaurės Atėnuose“, kuriame gerbiama kritikė labai išgyveno, kad atsiranda vis daugiau jaunų rašytojų, kurie rašo „kaip išeina“ ir tai tampa užkrečiama liga. Ir kas blogiausia – jauni, spalvingi veidai užgožia net tokius klasikus kaip Romualdas Granauskas. Vos ne literatūrinė tautos tragedija.

Dabar pakalbėkime apie rašymą. Bene vienintelis teksto komponavimo vadovėlis – Zitos Nauckūnaitės „Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai“; galėtų tapti visų pradedančiųjų evangelija, pateikiančia stulbinantį faktą – neįmanoma išmokti rašyti! Ach, koks smūgis Jūratei Sprindytei – tikiuosi širdies priepuolio išvengti pavyks.

Aišku, jei rašymas būtų „tik“ bet kaip dėliojamų žodžių ir sakinių žaidimas, būtų dar paprasčiau. Dabar gi, yra ne visai taip.

Leidėjai (ta pati Tyto alba), išleidę Teklės knygą, bandė įtikinti, kad į autorės sukurtą tekstą galima žvelgti be jokių jos amžiaus vertinimų. Čia vėl gi, labai subjektyvus dalykas, bet mano nuomone – amžius nėra svarbu, svarbu, jog tai pirmas kūrinys. Pirmas bandymas prisiliesti prie paslaptingo žodžių pasaulio. Ir Zita Nauckūnaitė, kaip vienintelį būdą tobulinti rašymo įgūdžius, įvardija nuolatinį rašymą: savo teksto kūrimo stebėjimą, analizę.

Tik žmogus, kuris bandė rašyti, gali suprasti, kaip sunku savo mintis paversti juodomis avimis, besiganančiomis baltose lankose.

Būtent tos pajautos, kuriant tekstą, ir stinga Teklei. Manau, kad tai didžiosios dalies visų debiutantų problema. Galima parašyti puikų nedidelį tekstuką, bet kai imiesi romano, ir nesuvoki, kas tai yra, neišvengiamai susiduri su tokiomis problemomis.

Romano „Nespalvota“ pradžia nieko gero nežadėjo: daug smulkmeniškų aprašymų (primenančių J. Stučinskaitės knygą, tik be humoro, kuriuo žavi Justė), daug verkšlenimų, keiksmų, bet jokio svorio. Dialogai tikroviški, ir apie nieką. Po to, viskas ima kartotis, nes pagrindinei romano veikėjai, Severijai, viskas blogai. Blogai, blogai, blogai.

Primena „Noriu Nobelio“. Čia išryškėja dar vienas akivaizdus faktas – autorė neturėjo jokios aiškios kūrinio vizijos – tiesiog rašė.

Tačiau persiritus per romano vidurį, autorė, lyg įgavusi antrąjį kvėpavimą, savo pagrindinę heroję išgina iš jos „namų“ ir būtent čia prasideda tai, ką galėčiau pavadinti romanu. Ta įžanginė dalis buvo ilga, bet ne tokia ilga, kad taptų kankyne.

Nežinau, koks turėtų būti vienareikšmiškas Teklės kūrinio vertinimas (ar jis apskritai galėtų būti?), bet man, kaip tos pačios duonos paragavusiam žmogui, daugelis knygos minusų buvo puikiai pažįstami.

Galiausiai, perskaitęs knygą, turėjau pripažinti – ši mergaitė turi talentą, ji gali rašyti, ir rašyti gerai.

Kitas, ne ką mažiau svarbus dalykas, kaip autorė rašys toliau: ko ieškos, kokie bus literatūriniai prioritetai. Bene didžiausia romano „Nespalvota“ bėda – originalumo trūkumas. Išsiskirti iš tiesų yra sunku, bet reikėtų rasti nišą, iš kurios ir skaitytojai, ir kritikai atpažintų autoriaus stilių.

Romaną aš rekomenduočiau skaityti visiems, mėgstantiems paauglių literatūrą. Tai tikrai nėra prasta knyga. Linkiu autorei ir toliau eiti šiuo keliu: pradžia gera, bet tai tik pusė darbo.

Pirmas kartas