Nebuvo ir nėra lengva pradėti rašyti šios knygos apžvalgą. Ne todėl, kad knyga būtų sunkiai skaitoma ir dar sunkiau suprantama. Panašiai sunku turbūt būtų apžvelgti maldaknygę. Nesijausčiau ne tik turinti teisę kritikuoti knygą dėl sudarymo, stilistikos ar kitų dalykų – nesijausčiau galinti veltis į diskusijas dėl reikšmingumo ar išliekamumo. Ką bendro turi „Dievo neturtėlis“ su maldaknyge? Jau iš knygos leidyklos aišku, kad bent šį tą turi. Vis dėlto tai romanas. Romanas apie šventąjį, parašytas, mano nuomone, genialaus graikų rašytojo.

Tas savotiškas dvilypumas – religinės, tikinčiųjų neabejotinos tiesos ir meninis jų interpretavimas – tikriausiai ir yra tai, kas labiausiai žavi, gundo ir baugina N.Kazantzakio knygose (kalbu, be abejo, subjektyviai). „Dievo neturtėlis“ – tai šv.Pranciškus Asyžietis. N.Kazantzakis jo gyvenimą ima sekti nuo lemtingos dienos, kai lėbautojas ir serenadų po mylimosios langais dainininkas išgirsta jį šaukiantį balsą. N.Kazantzakio Pranciškus neieško Dievo. Jis jį girdi, mato ir jaučia geriau, nei prie vakarienės stalo susėdusius savo brolius. Kuo sunkesnis ir klaidesnis Pranciškaus kelias link Jo, tuo aukščiau kyla neturtėlio siela. Iš pradžių Šv.Pranciškaus pasirinkimai svyruoja tarp gana stereotipinių pagundų ir sąžinės bei tikėjimo balso: pasitraukti nuo mylimos moters, atsisakyti sotaus valgio, minkšto guolio, šiltos pastogės. Tačiau kuo toliau, tuo garsiau ir griežčiau skamba Dievo balsas, tuo didesni uždaviniai tenka šio žmogaus – nustekentu kūnu vis dar paprasto mirtingojo – pečiams.

Visoje knygoje paraleliai vyksta dvi kelionės: geografinės – skelbiant apie Meilę – ir vidinės.

Sukrečia būtent pastarieji – Pranciškaus sielos maršrutai. N.Kazantzakis meistriškai išryškina besikeičiančią Pranciškaus motyvaciją. Iš pradžių lyg atpildo už savo patiriamas kančias Dievo neturtėlis laukia Dangaus karalystės. Tačiau knygos kulminacijoje jo bendrakeleivis Leonas susapnuoja Nukryžiuotąjį, kuris pasako baisią žinią: danguje nieko nėra. Viskas, kas yra – tai dabartis ir kančia. Tą savaip suvokia ir Pranciškus. Jo poelgiai, materialumo atsisakymas, savęs kankinimas, kova su pagundomis yra ne todėl, kad jis rinktų sau taškus kelionei į dangų. Toks jo pašaukimas, jam skirtas kelias.

Ryškiausias Dievo neturtėlio, jo brolių, o drauge ir visos žmonijos bruožas ieškant tikėjimo – abejonė. Pranciškus svyruoja ne tik tarp žmogiškųjų pagundų. Jo abejonės atveria, kaip sunku kartais suvokti ir teisingai perskaityti siunčiamus ženklus – Dievo tai ar velnio balsas? O kur dar žmogiškas nuovargis, kartais išspaudžiantis beviltišką „nebegaliu“. Tai ypač dažnai skamba iš Šv.Pranciškaus bendrakeleivio brolio Leono lūpų. Ir tas nuovargis, savo silpnumo pripažinimas yra tiek pat šventas, kiek savo ego išsižadėjimas. Gal todėl taip ir jauku skaityti šią knygą. Nes jos Dievo neturtėlis ir jo bendrakeleiviai yra tokie pat abejojantys, klystantys, kartais – tingūs, kartais – labai nekantrūs. Čia nėra smerkimo, nėra grūmojimo pirštu. Tik kelias pas tris Pranciškaus vestas moteris – Nedalią, Santarvę, Meilę.

Būtų apmaudu, jei kam nors susidarytų įspūdis, jog tai slogi ir niūri kančios enciklopedija. Jau anksčiau vienas Skaityta.lt kolega pastebėjo, kad graikai TIKRAI mokėjo rašyti. Pasirašau po kiekvienu šio sakinio žodžiu (nors gal tebemoka?..). Knyga išties šviesi, kupina sustabdytos akimirkos stebuklo, kai Dabar dangų nušviečia saulė, Dabar šnarėdamas krinta lietus, Dabar bado dienas nutraukia sriubos su pelenais dubenėlis. Kuo labiau alinamas šv.Pranciškaus kūnas, kuo didesnės atsiveria jo žaizdos ir greičiau artėja mirtis, tuo labiau jis ilgisi muzikos ir dainų... Stebuklai, kuriuos net šventasis turbūt aštriausiai suvokia ir jaučia tik jau atsistojęs ant slenksčio.

Knyga neskirta manantiems, kad ją perskaičius atsivers visos čakros, ateis visi atsakymai ir išsispręs visi galvosūkiai. Romanas kaip tik sufleruoja, kad visų atsakymų turbūt niekas ir niekada nerado ir neras. Bet gyvenimas tikriausiai ir suteiktas paieškai, o ne radimui.

„Kol rašiau šį tikresnį už tiesą pasakojimą...“(N.Kazantzakis)