Leidykla įvardino šiuos apsakymus kaip fantastinius, bet šis apibūdinimas neturėtų klaidinti. Jei tai fantastika, tai fantastika yra ir J.Biliūno "Laimės žiburys", V.Krėvės "Dainavos šalies padavimai", jau nekalbant apie V.Žilinskaitės apsakymą "Robotas ir peteliškė". "Baltų lankų" 1992 m. išleistame lietuviškų literatūros terminų žodyno sąsiuvinyje, skirtame romanui, taip rašoma apie fantastinį romaną: "romano rūšis - romanas, kuris nerealius, fantastinius dalykus vaizduoja taip, tarsi jie realiai egzistuotų"; čia priskiriami kūriniai nuo "Guliverio kelionių" iki "Meistro ir Margaritos", su kai kuriom mažumą juokingom konstatacijom apie mokslinę fantastiką ir jos kryptis (tiesa, šviežiausia literatūra, kuria remtasi, - 1981 metų, o dauguma jos - tarybinė, tai kai ką paaiškina), fentezi išvis ignoruojant. Jei laikysime nerealių dalykų vaizdavimą kaip realių, vieninteliu fantastikos požymiu, turbūt dauguma mūsų rašytojų pasirodys esą fantastais, - tai nustebtų, sužinoję!;). Taigi, pagal šio žodyno fantastikos apibūdinimą, K.Saja tikrai fantastas. Ir su stažu, užtenka prisiminti jo "Būrimą obuolio sėklomis" su visais stebuklingais sapnais ar nykštukų knibždančią knygą "Ei, slėpkitės!". Kas nerealaus šioje knygoje? Gal net kokie elfai ar žalieji žmogeliukai pasirodys (atsiprašau visų elfų, kad laikau juos nerealiais)?

Ne, nepasirodo. Ir tai dėsninga. Kadangi K.Saja koncentruojasi ne į fantastinės idėjos ar siužeto kūrimą, jis vaizduoja žmogų. Būtent jis rūpi rašytojui, jo likimas ir kova su likimu, ydos ir šventas naivumas, santykis su Dievu ir pasauliu, su praeitim ir svajone, nesvarbu, senovės Palestinoje ar šiuolaikinėje Lietuvoje veikėjas gyvena. Fonas - taip, čia rasime ir lietuvių mitologinių personažų, ir pasakų veikėjų, ir juodojo žaibo, panašaus į mažą mirusią planetėlę (o kitiems - į niekingą arkliašūdį) paieškas, sapnai pinsis su tikrove, o alegorijos - su šiandieninėm aktualijom. Rašytojas ginčijasi su sutvėrėju, bet maištu tą pavadinti sunku: per daug pavargusi, nusivylusi lyrinių herojų siela, drąsos jose yra tik išrėkti "Už ką?", o paskui iškart susigūžti, nes "su dievu špygom nepasibadysi". Tačiau žmogus ir viešpats vis dėlto yra simboliškai sugretinami: tarkim, nelaimingas žmogelis, kurio nei Dievas Tėvas nemyli, nei Sūnus paguosti nemoka, įsiropštęs į medį mąstyti ir sustingęs ten, pats tampa rūpintojėlio provaizdžiu. Senieji ir naujieji dievai čia nekonfrontuoja, egzistuoja kažkur greta vieni kitų. Ir niekas nekliudo autoriui, aprašius Kristaus stebuklus, pavaizduoti pagonišką žmogaus atsiradimo versiją, milžinus ir Prakorimo kančią.

Beje, šventojo Simono Stulpininko istorija, varijuojama apsakyme, davusiam pavadinimą ir visai knygai, nustebino visiškai trivialiu "atradimu": "Klausimas geriau negu atsakymas. Klausimas ragina ieškoti, atsakymas - rinktis vienintelį kelią". Subrendusiam rašytojui taip drąsiai pareikšti tokią banalybę… Gal tai ir yra brandumo požymis? Šiaip ar taip, dauguma knygos personažų tapatintini ne su Stulpininku, o su Jobu: amžinas svyravimas tarp tikėjimo ir netikėjimo, ir nebūtinai dievais.

Visi rinkinio apsakymai turi bendrą bruožą. Neprisimenu nei vieno, kuris baigtųsi besąlygiškai gerai. Katarsio nėra. Jei kokia graudi viltis ir prasprūsta, tai pati pasimetusi. Nes gyventi sunku, nes baisiau už marą žmones galabija godumas, gašlumas, pavydas. Žmonės serga nuodėme, kartais šventu naivumu, ligos puola jų kūną. Tuo šie apsakymai yra visiškai nefantastiniai, netgi labai realistiniai: už gėrį retai atmokama geru, blogis retai nubaudžiamas, o atskirti viena nuo kito kartais taip sudėtinga…

...ir Viešpats atkišo špygą.