KEN MACLEOD “Pažinti pasaulį”

Škoto Keno MacLeodo mokslinis fantastinis reikalas “Pažinti pasaulį“ (Learning The World) figūravo ne vienos premijos (BSFA, Hugo, Locus, Clarke) nominantų sąraše, tad kaip ir akstinas pradėti buvo pakankamas, o verčiami puslapiai atskleidė tiesą, jog nominuotieji, tai – ne laimėtojai.

Tiesą sakant nebuvo viskas beviltiškai prastai ir netalentingai, bet — greičiausia tai neseniai skaityto Vernoro Vinge‘o palikimas — pagrindinės siužetinės linijos nekabino ir labai priminė Vinge‘o „Gelmė danguje“ struktūrą. Tiek minėtame Vinge‘o (anksčiau sukurtame), tiek MacLeodo romane pagrindinė veiksmo scena ir pasakojimo perspektyva lygiagrečiai vystoma planetoje, kurios civilizacija dar neįkėlė kojos į kosmoso platybes, ir prie tos planetos artėjančiame technologiškai pažangios rasės kosminiame laive. Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau atskiri siužetai susikirs, įvyks pirmasis kontaktas, atnešiantis netikėtumų ir staigmenų. Bet tai paliekama knygos pabaigai, iki kurios reikia įveikti dar daug puslapių, o juose kuriama intriga turėtų laikyti prikausčiusi. Tik čia jau MacLeodas netraukia net iki pusės Vinge‘o. Nesiimsiu dar daugiau detalizuoti abiejų romanų panašumų ir vieno prieš kitą pranašumų, bet „Pažinti pasaulį“ man priminė tokią, ne pačią blogiausią „Gelmės danguje“ adaptaciją, kuri, kai ką pašlifavus, galėtų būti savotiškas Vinge‘o sukurtojo pasaulio tęsinys.

„Pažinti pasaulį“ pasakoja apie žmonių kartą, jau keturis tūkstančius metų besiblaškančią kosminiu laivu po galaktiką, ir galop įskriejusią į saulės sistemą, kurioje aptinkama gyvenama planeta su šikšnosparnius primenančiais čiabuviais, tik tik įžengusiais į industrinę epochą. Laivo bendruomenė skyla į dvi grupes: vieni nori tuoj pat užmegzti kontaktą ir kolonizuoti aptiktą planetą, kiti — likti nežinomi, skrieti toliau ir netrukdyti čiabuvių civilizacijos natūraliai raidai.

Iš gautų komentarų suprantu, jog kai kurie žmonės šito nesuvokia. Jų manymu, protingi, mums svetimi padarai tėra eilinė įdomybė, kaip bet kokia nauja biosfera arba neištirti, žvaigždėse vykstantys procesai, tik labiau įaudrinantys vaizduotę ir svarbesni.

O planetoje tuo metu du „žmonės“ teleskopu stebi keistą artėjantį objektą…

Rašau „žmonės“ kabutėse, nes tai tie patys šikšnosparniai, kurie autoriaus dėka neturi jokio originalaus pavadinimo, geria arbatą ir visa visuomenine struktūra bei elgesiu panašūs į XIX-XX a. žmoniją. Rašytojas knygos pradžioje lyg pasiteisina — „dėl patogumo“, kuris lyg ir skirtas skaitytojui, bet, mano manymu, taip patogiau buvo pačiam kūrėjui.

Taigi nieko ypatingo: karinės čiabuvių batalijos, teisinės ir politinės kosminio laivo gyventojų peripetijos, vieni šnipinėja kitus, ruošiasi pirmajam oficialiam kontaktui su svetimaisiais ir kovoja su saviškiais. Viskas jau šioje fantastikos srityje valkiota nuvalkiota, rašyta aprašyta, ir čia pateikta šabloniškai be jokių aikčioti verčiančių staigmenų.

MacLeodas romane „Pažinti pasaulį“ neįtikėtinai pagirtinai nupiešė tik patį kosminį laivą, jo konstrukciją, veikimo principą, interjerą ir šiek tiek reikalą gelbėjo šiuolaikiškos vienos veikėjos vedamos biokronikos — kažkas panašaus į internetinių dienoraščių žurnalistiką.

Bendras įspūdis visgi liko labai blankus. Kito MacLeodo kūrinio kol kas tikrai nesiimčiau.