Prisipažinsiu, iki šios knygos perskaitymo apie Kęstutį Navaką nežinojau beveik nieko, išskyrus tai, kad jis yra toji Kauno knygų žiurkė, kuri Kauno spaudoje pristatinėja ir apžvelgia įvairias naujas knygas. Gi kai prasidėjo "Geriausios lietuviškos grožinės knygos - 2005" rinkimai ir "Gero gyvenimo kronikos" pateko tarp siūlomų finalistų, susidomėjau - who is Navakas ir su kuo jis valgomas? Ėhė, pasirodo, legendinė Kauno meninio pasaulio asmenybė, dar pasirodo - ir metraštininkas, o "Kronikos" - tai esė rinkinys 1994 - 1996 rašytos reklaminio (!) laikraščio "Noriu" rubrikoje "Stulpelis"! Tai bent… Kaip sako kauniečiai, Kaunas yra Kaunas (su kuo niekaip nesutiktų dauguma vilniečių, turinčių kitokią šios frazės pabaigą), ar jūs įsivaizduotumėte ką nors panašaus, pvz., "Alio reklamoje"? Taigi, medžiaga pakankamai intriguojanti. Intrigos prideda ir tai, jog esė pavadintos "bohemiškomis", vadinasi, ne apie sudėtingą ėjimą savęsp, ne apie dievoiešką, ne apie imperijų darymus. Na, ir pažįstami pakomentavo: "smagios balabaikos". Ką gi, kodėl neatsiversti?

Pavadinimas gana tiksliai atitinka knygos turinį, jeigu gero gyvenimo atitikmuo jums - šiuo metu bestseleriu debiutavusios lietuvių autorės Eglės Černiauskaitės knygoje "Visos Italijos dulkės" (apžvalga - netrukus!) šlovinamas dolce far niente . Palemono vaikų kalba - "saldus nieko neveikimas". Tiksliau - nieko rimto neveikimas: grožėjimasis menu, kovojimas su alkoholiniais gėrimais jų naikinimo būdu, kovos procese (ar po jo) patiriami nuotykiai, pagaliau, žvalgymasis aplink, "nuotykio čiupinėjimas". Kad ir tokiais mielais anekdotais iš gyvenimo:

"Naktis be galo neromantiška. Ji vis baigiasi proza, poezija lieka kažkur užverstuose posmuose. Ei! Moja man vieną naktį mergina iš šalikelės namo lango, užeik į septintą butą! Akies mirksniu aš jau ten. Blondinė vasaros vėjo plaikstomu chalatėliu. Saugikliai perdegė, sako, gal pataisytum, duosiu rublį. Kokį rublį? Mergaite! O naktis? O šampanas? O aš ir tu mes kartu?.. Ne, ji rašanti diplominį, aš jai reikalingas tik saugikliams pataisyti ir rubliui paimti, o jei toliau glostysiu šviesius jos plauku… Ji praveria buto duris, o už jų stovi dramblys. Be antsnukio, tik sykį amteli, bet man pakanka, čiumpu blondinę už saugiklių ir greit septintame bute vėl krykštauja Iljičiaus lemputės. Vienas dublis - vienas rublis" (Naktinės klajonės, 155 - 156 p.)

Nors iš tiesų knyga prasideda kaip tik tokiomis esė, kuriose K. Navakas mėgina šnektelėti apie rimtesnius dalykus ("Baltojo vyno puslapiai"), mano kuklia nuomone, geriau jau iš karto šokti prie raudonųjų ir žaliųjų vynų ir - gurkšnoti pasikikenant. O čia vietos rasis viskam: niekieno nemylimam aspirino rytui, Panevėžio stumdymui, prieškariniam Kaunui, suomiškos saunos malonumams (net sužinome, kaip suomiškai skamba "Giesmių giesmė": "Rakkani, puutarhan kukka / Kaikki odottavat kutsuai. Kutsu minut!" (102 p.), smagiam kolegų menininkų apipletkavojimui ("Estai alaus negeria, rusiškai "nemoka", sėdi susimetę į kampą ir dainuoja liaudies dainas settu dialektu. Lietuviai geria už save ir už estus, išsyk tampa geriausiais visų tautų poetais ir, bandydami išsiaiškinti patį geriausią glamžo viens kitam atlapus", 96 p.), vinilo plokštelių nostalgijai ("Kompaktinis diskas - beveik amžinas, vinilinis - gražus savo laikinumu, jis kaip ir mes sensta ir miršta. Be to, jis turi tris privalumus: kvapą, formatą bei traškesį", 167 p.), skelbimų ir telefonų knygų turinio vertimų esė medžiaga, netgi literatūros kritikai, kuomet panarstomas kažkuris jau į dulkėtus archyvus nukeliavęs "Nemuno"* numeris, galiausiai - politikai (taip, kaip atrodytų pagal sovietiniu kanonus suorganizuota gegužės 1 d. demontracija Kaune dabar)!

Nors manęs K. Navakas nenuperka kaip G.Adomaitytė, neprajuokina ar nepriverčia susimąstyti kaip G.Beresnevičius , tačiau ir jo "Stulpeliams" netrūksta malonių blykstelėjimų, kuriuos kartais norisi net į užrašų knygelę išsirašyti, nors ir jau seniai mečiau panašius užsiėmimus:

"Uodai! Mikroskopinė Čingischano ordų reinkarnacija. Juodkrantės krūmai dūzgė kaip telefono stulpai, prikeldami atmintyje Coleridge'o eilutę apie "bitėm dūzgiantį medį". Kokia ironija! Koks klasikos chamizmas! Dūzgiantys medžiai netrunka suskristi į kambarį ir iš ryto tavo veidas panašus į šakute subadytą bulvę. Uodas yra evoliucijos aklavietė, taip smagu matyti jį paskendusį gintaro gabale prieš penkiasdešimt milijonų metų. <…> Preciziškai taikaisi jį pritvoti penkiasdešimt šeštuoju "Lietuvos ryto" puslapiu, o kambario kaimynė šaukia: nuskris, nepataikysi, jis geležinis, mušk jį šlepete! Šlepetės liko Kaune, kol nuvažiuosi atsivežti, uodas iš tiesų nuskris. Prisimeni Vilių Telį išsitraukus dvi strėles, tad į kitą ranką stveri "Respubliką". Veltui - uodas jau pogrindy. Sėdi liūdnas ir skaitai abu laikraščius. Ryte nubusi sugeltas, bet apsiskaitęs" ("Lietaus užkalbėjimas", 130 p.).**

Apibendrinu - smagi knygelė paskaityti priešokiais (vienas tekstukas - 2-4 puslapiai), neįpareigojanti, neapsunkinanti, supažindinanti su tuo Kauno gyvenimu, apie kurį nieko nežinojai (gėda - net nežinojau, kad D. Kajokas - Kauno literatūrinė vertybė!) Na, ir puikus knygos apipavidalinimas. Tiesa, Rašytojų sąjungos leidykla tuo visuomet pasižymėjo.

* - "Nemunas" - tai toks literatūrinis žurnalas, apie kurį visa Lietuva sužinojo po fotomenininko R. Dichavičiaus legendinio nuotraukų ciklo "Žiedai tarp žiedų". Savu laiku jaunuolių tėvai aktyviai ieškodavo šių numerių vaikų stalčiuose, radę - pasigrožėdavo ir... konfiskuodavo. Todėl žurnalo populiarumas tik augo. Iš esmės, galėtų būti tema atskirai esė.

** - šią ištraukėlę norėtųsi dedikuoti gerb. shlykshtuxui :)

Smagu paskaitinėti