Apie knygą: Kęstutis Šidiškis – ANTIKVARO PASAKOJIMAI APIE VAIDUOKLIUS IR KITOS ŠIURPIOS ISTORIJOS
Leidykla: Vaga (1993)

Aprašas ketvirtajame knygos viršelyje skelbia, – “Labai tinka pasiskaityti prieš miegą”. Tai lyg ir bandymas įbauginti, žadant neramius sapnus prisiskaičius siaubų, bet žinau atvejį, kai žmogus iš tiesų užmigdavo, vos perskaitęs 2–3 puslapius šios knygos… Žodžiu, pripratusiems prie kraujais besitaškančių trilerių ir siaubiakų, šios novelės atrodys slogios, ištęstos, ir, ko gero, ne itin gąsdinančios. Matyt, jas verta skaityti ne kai norima pakelti adrenalino kiekį kraujyje, o tiesiog kaip magišką, mistinę pakraipą turintį smulkųjį žanrą, atspindintį XIX–XX a. anglosaksiškos literatūros tradicijas. Geri seni laikai, kai demonai bijojo kryžiaus ir biblijos, o ne komiksinių supermenų ir superginklų… Kai baisiausios paslaptys slėpėsi sapnuose, karstuose ir senuose paveiksluose, o ne karo laboratorijose…

Bet apie viską iš eilės, nors ir nesitikiu čia aprašyti kiekvieną kūrinį.

M.R.Džeimsas (Montague Rhodes James) – klasikinių angliškų siaubo novelių autorius. Juodoji magija, žmones persekiojantys siaubai, ir – neprašykit net juokais, kad numirėliai prisikeltų!.. O senų albumų su baisiais piešiniais irgi nepatariama pirkti… (“Aš nė nesitikiu sugebėsiąs žodžiais perteikti įspūdį, kurį tas padaras kėlė visiems, kas jį matė. Pamenu, kartą parodžiau piešinio nuotrauką morfologijos profesoriui – kitaip sakant, žmogui, perdėm protingam ir neturinčiam jokios vaizduotės. Tos dienos vakare jis niekuo gyvu nenorėjo pasilikti kambaryje vienas, ir dar daugelį naktų guldamas miegoti negesino lempos.” “Įsivaizduokite kraupų Pietų Amerikos paukštėdį vorą, kuriam suteiktas žmogaus pavidalas, kuris apdovanotas protu, nedaug nusileidžiančiu žmogaus intelektui, ir maždaug suprasite, kokį siaubą kėlė visiems šis piešinys. Visi, kam teko matyti nuotrauką, vieningai sutaria dėl vieno dalyko: pabaisą piešė žmogus, kuris matė ją gyvą.” ( “Kanauninko Alberiko albumas”, p. 11)

Kitokios A.Birso (Ambrose Bierce) novelės. Ne demonai, o žmonės kelia grėsmę vieni kitiems, savo veiksmais išjudindami ir anapusybę. O tada jau pamatysit ir dvasias be kūno, ir kūnus be dvasių... Bet labiausiai įsimintina A.Birso novelė – apie berniuką, pasiklydusį miške ir užklupusį besitraukiančią sumuštą kariuomenę. (“Jie šliaužė keturpėsti. Vieni daugiau naudojosi kojomis, o rankos vilkte vilkosi. Kiti ėjo keliais, o rankos laisvai tabalavo palei šonus. <…> Visi jie buvo nepaprastai balti, dauguma su raudonom dėmėm ir ruožais. Tuo, o gal savo groteskiška išvaizda bei judesiais jie jam buvo panašūs į išsidažiusį klouną, praėjusią vasarą matytą cirke, ir, žiūrėdamas į juos, jis ėmė juoktis. <…> O šis nerangus srautas toliau lėtai ir skausmingai šliaužė tarsi baisi pantomima, slinko žemyn skardžiu lyg kokių juodų vabalų knibždėlynas be jokio garso, visiškoje, absoliučioje tyloje” (p. 40–41, “Čikamoga”). Tik pabaigoje paaiškėja, kad šis kariuomenės “atsitraukimas” toks tylus visai logiškai, tačiau nuo to lengviau nepasidaro…

B.Stoukerį (Bram Stoker) kai kas gal prisimena kaip romano “Drakula” autorių. Čia įdėta jo novelė turėjo įeiti į šią knygą, taigi, maždaug aišku, apie ką ji; beje, viena nebaisesnių. Bent pagrindinis herojus nežūva, nors turėtų – taip neatsargiai Valpurgijos naktį patraukti apžiūrėti vampyrų kapinių gali tik asmuo, ieškantis mirties. Kitoje novelėje man patiko puikus kontrastas tarp paprastų, “nesukultūrintų” žiurkių, ir žiurkės, įkūnijančios žiauraus teisėjo vėlę.

Niūrios, dvelkiančios tamsiąja viduramžių karnavalo puse, yra N. Hotorno (Nathaniel Hawtorne) novelės. “Juodasis pastoriaus vualis” – alegorinis pasakojimas apie tai, kad visi kažką slepia nuo kitų, savęs, dievo, tačiau to priminimas kelia baimę ir susierzinimą. Apsakymas apie jaunuolį, atvykusį į miestą ieškoti savo giminaičio majoro Molinė, primena E.A.Po stilių, – urbanistinis groteskas, paieškos tamsoje, kai visi sutiktieji juokiasi tau į akis, žinodami kažkokią gėdingą paslaptį, į kurią nepašvęstas tu vienas. Gal ir nebaisu, tačiau nejauku.

H.P.Lavkrafto (Howard Philips Lovecraf) turbūt neverta pristatinėti. Fokusai su erdve ir laiku, asmenybių apsikeitimas, kraupias paslaptis saugantys slapti kambariukai (“Kai rytą nepaprastai ilgai miegojęs pabudau, pamačiau, jog batai, kuriuos vakare padėjau švarius, dabar išteplioti dumblu, tuo pačiu, kuris buvo mano sapne. Tuojau pat pašokau iš lovos ir labai aiškiai matomais pėdsakais nuėjau ten, iš kur jie vedė – laukan iš miegamojo, aukštyn laiptais, į slaptąjį kambarį antrame aukšte, o jame į tą patį nelemtą netaisyklingą kampą, iš kurio pėdsakai dulkėse vedė vidun!” p. 145, “Pibodžių palikimas”). O, draskomi prakeiktų nakties padarų žmonės, jūsų klyksmai jautresnėms sieloms tikrai gali vaidentis, paskaičius Lavkraftą…

Primenanti detektyvą D. Vitlio (Dennis Wheatley) novelė mus nukelia į egzotiškąją Afriką, kur karaliauja šamanai, su kuriais geriau nesipykti, nes jų naminiai gyvulėliai – gyvatės (jei tai tikrai jos) – visai ne prieš jus numarinti progai pasitaikius. “Tik neužmiršti: Umtonga daryti blogas burtas – tu mirti.” (p. 164) Gana juokingai skamba, tiesa? Nelabai kraupi ir F.Prevo (Francis Prevot) novelė apie juodosios magijos knygą, – tos istorijos apie tomelius, įrištus žmogaus oda, mažumą nutrintos, todėl padvelkia nuobodumu.

Rami A.Blekvudo (Algernon Blacwood) novelės pradžia – vaikystės prisiminimai, peizažai, parengia visai nesmagiam reikalui… Kaip aišku iš pavadinimo, slaptoms apeigoms, kurios vyksta ten, kur nieko iš esmės nėra ir negali būti; ir iš kur tas žmonių noras pasiduoti Blogiui? Ką jie iš to gauna? Amžiną juodą gyvenimą?.. Kaip ten pasakyta, juos valdo noras “pratęsti savo šlykščią ir nenatūralią egzistenciją”. Nepasakyčiau, kad viliojantis tikslas.

Vienintelės moters novelė šiame rinkinyje absoliučiai iškrenta iš konteksto. Jokių čia siaubų nėra, yra tik keistą kaimyną įsižiūrėjusi moteriškė. Smarkiai per keistą įsižiūrėjimui, kuo pati ir įsitikina pabaigoje. D.S.Devis (Dorothy Salisbury Davis) herojei tiktų jau nebepamenu kieno posakis – iš visų žmogiškųjų nuodėmių dievas labiausiai baudžia už kvailumą. Romantikos užsimanė moteriškė, pašėlusių žirgų… O gavo elektros laidą.

Ir galų gale fantastikos klasikas R.Bredberis (Ray Bradbury). Vien jo pavardės užteko, kad įsigyčiau šią knygą. Jo siaubas įmantrus. Viena novelė taiko į mūsų kūno kovą paties su savim… Tik pagalvokit – kaip kaulai skiriasi nuo riebalų ar odos. Kas geriau? Ką pasilikti, o kuo atsikratyti?? O kas iš to išeitų… Brrr! Kitas Bredberio tekstas vargiai įsipaišo į siaubų kategoriją. Sutrumpintai galima jį apibūdinti kaip istoriją apie tai “kas stiklainyje gyvena”. Padaro palaikai ten ar koks supuvęs moliūgas? Ir kaip visada, bredberiški pamąstymai apie tai, ar svarbiau, kaip yra, ar kuo norisi tikėti.

(Vieno tik nesupratau – iš kur tas knygos pavadinimas… Nė viena novelė nekėlė man jokių asocijacijų su juo.)

Nekingiški siaubai gurmanams