(Recenzija bus publikuota žurnalo šeimai „Artuma” 2013 m. Nr. 3.)

Jau kuris laikas suku galvą, kodėl niekaip neišsivysto lietuviška pramoginė literatūra. Sakyti, kad jos visai nėra, būtų perdėta, vis tik yra buvę šiokių tokių šmėstelėjimų. Bet visada pavienių, o ne nuolatinių, sparčiai viena kitą keičiančių literatūrinių madų. Nesileidžiant į pernelyg rimtus ir konkrečios knygos recenzijai nederamus svarstymus, kodėl taip yra, tebus pasakyta, kad man susidaro įspūdis, jog svarbiausia tokios situacijos priežastis yra tai, kad Lietuvoje labai trūksta nuoseklesnių svarstymų apie tai, kodėl ir kaip literatūra gali teikti pramogą.

Reikalas tas, kad pramoginė literatūra, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, iš tikrųjų yra daug griežtesnė už rimtąją. Detektyvas privalo prasidėti nuo lavono ir baigtis žudiko išaiškinimu. Jame turi būti pakankamai užuominų, kad skaitytojas galėtų rungtyniauti su išraiškingu policininko ar seklio personažu, spėlioti ir aiškintis, bet tuo pačiu ir neatspėti iki pat pabaigos. Bet koks nukrypimas nuo tokios sausos schemos - netgi klišės ar šablono - jau bus literatūrinė autorefleksija, ir pramoginė vertė tuojau sumenks. Pramoginė literatūra privalo būti "perregima" - daug labiau negu rimtojoje tekstas turi likti skaidrus ir neatitraukti dėmesio nuo kito pasaulio, į kurį veda. Būtent lengvas ir nevaržomas "išėjimas" į kitą pasaulį ir yra pagrindinė skaitymo pramoga - atsitraukimas, net atsiplėšimas nuo savo kasdienybės, taigi, pačios tikriausios atostogos nuo savęs.

Justino Žilinsko KGB vaikai tokio skaidrumo pasiekia pakankamai sėkmingai. Įdomu tai, kad  kaip tik fantastinė knygos pusė atrodo silpniausia, nors autorius - vienas seniausių ir gerbiamiausių Lietuvos fantastų. Neįprastos galios, neva pagrindinė knygos tema, lieka kažkaip per menkai paaiškintos - iš kur, kodėl jos atsiranda; pabaigoje prikergto (neva) istorinio priedo, kažkodėl dar ir apie žmones, ligi tol knygoje nė sykio nepaminėtus, mano galva, buvo galima ir visai atsisakyti, jis ne tik nieko nepaaiškina (nors lyg ir dedasi paaiškinąs), bet ir beveik nieko bendra neturi su knygos veiksmu. Panašiai silpnas atrodo ir sąmokslo teorijos motyvas. Tiksliau, jis pernelyg gudriai užsuktas ir per menkai plėtojamas, kad būtų įmanu nuosekliai jį sekti - ko tie kagėbistai norėjo ar tebenori iš tų vaikų, lyg ir užsimenama, bet arba nepakankamai įtikinamai, arba nepakankamai išsamiai. Ne iki galo paaiškinta lieka ir smulkesnių epizodų - pavyzdžiui, knygos pradžioje tarsi mėginamas sudaryti įspūdis, kad knygos tekstas yra garso įrašas, bet taip ir nepateikiama jokio paaiškinimo, kas ir kodėl tokį įrašą turėtų daryti arba jo klausyti. Ir, ko gero, labiausiai mane suerzinusi smulkmena: kodėl siautulingo pasivažinėjimo metu užsidegė tas žavingas "mersas"? Tai tyčia ar netyčia Plikis pasirodo avarijos vietoje? O jei tyčia, tai ar jis padegė mašiną? Mįslingas personažas, toks kaip Plikis, knygai labai dera, tačiau mįslės vis dėlto turėjo būti įmintos knygoje, nebent autorius paslapčia taikosi rašyti tęsinį.

Tačiau tokie trūkumai yra arba per daug stambūs, arba per daug smulkūs, kad rimtai gadintų malonumą skaityti. Be to, yra kas juos su kaupu atsveria. Visų pirma, veikėjai nepaprastai išraiškingi ir puikiai subalansuoti - patrakusi mergiotė labai patraukli, "paprastas vaikinas" mielas ir simpatiškas, paslaptingas Plikis kelia deramai prieštaringus jausmus, ištižėlis vienturtėlis atgrasus lygiai tiek, kiek reikia, bet ne per daug, esama netgi apgaulingai gero personažo. Galbūt silpniausiai "sukaltas" atrodo ponas daktaras, tačiau jis, nors ir būdamas svarbus veiksnys knygoje, asmeniškai pasirodo tik kelis kartus, tad per daug akių nebado.

Dar didesnis knygos privalumas yra pati siužeto konstrukcija. Paprasčiausias būdas patikrinti, ko verta knyga, yra savęs paklausti, ar norisi sužinoti, kas toliau bus. KGB vaikų skaitytojo smalsumu manipuliuojama tiesiog meistriškai: vos išrišamas vienas įvykis, jau mezgasi kitas, įtampa kyla ir slūgsta tiksliai apskaičiuotomis dozėmis, juokingų, mąslių, rimtų, baisių, įtemptų, net svajingų epizodų esama ne tik pakankamai, bet dar ir išdėstyti jie tolygiai, kad banguojanti nuotaika maloniai kutentų, o ne erzintų ar dirgintų.

Galiausiai, net pati mažumėlę nusistebėjau, keliose vietose atkreipusi dėmesį į romano kalbą. Apskritai poetinės vingrybės trileriuose dažniau suerzina negu pradžiugina - jos atrodo vien pretenzingas laiko gaišimas, bandantis kantrybę ir neleidžiantis skriete skrieti per puslapius. Tačiau, pavyzdžiui, Vėlinių šurmulio aprašymas KGB vaikuose pasirodė vertas stabtelėti, nors ir kaip rūpėjo sužinoti, kaip seksis pavojingasis pasimatymas. Išraiškinga, spalvinga kalba literatūroje paradoksaliai yra rizikingas dalykas - vos perlenksi lazdą, ir tekstas virsta tuščiu pasimėgavimu savo paties iškalba. Tad vietos, kai tokia rizika pasiteisina, ypač lengvojo pobūdžio tekste, privalo būti ypač meistriškos.

Bet didžiausias knygos koziris, be abejo, yra veiksmo laikas. KGB vaikų atmosfera primena klasės susitikimą: o siaubas, kokie mes visi tada buvom juokingi, kaip kvailai rengėmės, kaip reikšminga atrodė visai ne tai, kas atrodo reikšminga dabar, o prisimeni tą barą ir aną dainą, ir apskritai, kaip keičiasi pasaulis! Man atrodo, kad nostalgija yra labai svarbi, gal net svarbiausia kolektyvinės atminties atmaina. Ji - daugiau nei istorija, žinios ir faktai, ji turi emocinę spalvą - atlaidumo, šiltumo, simpatijos. Ir ji neišvengiama: vienas iš tvirčiausių ryšių tarp žmonių yra bendri prisiminimai. Kol turėsime šeimas ir draugus, tol pasiduosime nostalgijai.

Vis dar didžioji dalis lietuvių nostalgijos neturi kur daugiau nukreipti kaip tik į sovietmetį. O tai labai keblu: jame nėra beveik nieko neutralaus. Beveik viskas vienaip ar kitaip apnuodyta visur prasiskverbusios ir visas gyvenimo sritis apėmusios veidmainysčių, melo, išnaudojimo ir priespaudos sistemos. Tačiau tokia formuluotė, be abejo, skamba kone įžeidžiamai žmonėms, kurie tą metą prisimena nostalgiškai - lyg juodinimas to, kas jiems brangu. Ir šitaip galima be galo suktis ratu, nes apsieiti visai be nostalgijos niekaip negalim, o nostalgija sovietmečiui negali nebūti mažų mažiausiai prieštaringa, bet kuo labiau jausimės spaudžiami į kampą, tuo aršiau reikšime tik vieną iš tų prieštaringų jausmų. Kažkaip reikia iš to išsivaduoti.

Todėl tikra kultūrinė misija, kurios Justinas Žilinskas, ko gero, ėmėsi sąmoningai, tik galbūt pats iki galo nesuvokdamas jos masto, yra suteikti sveiko peno mūsų nostalgijai. Tai, ką atskleidžia KGB vaikai, yra, kaip kartais nutinka, savaime suprantamas dalykas, kurio niekas nepastebi, kol jis pirštu prikišamai neparodomas. 1996 m. jau yra praeitis, į kurią galima atsigręžti su nostalgija. Ir nors visada skubota teigti, kad popsas išgelbės pasaulį (o menas - juo labiau), man atrodo, kad ši knyga gali šiek tiek padėti "reabilituoti" nostalgiją, primindama, kas ji iš tikrųjų yra: nostalgiją juntame tik tam, su kuo turime asmeninį ryšį. Ji nepretenduoja į objektyvų vertinimą ir net į nuomonę apie tai, kokia valdžia ko verta. Jei autoriui, kaip jis pats pasakoja knygos svetainėje ir interviu, 1996 m. yra jauno žmogaus laisvės ir lengvumo metai, man tai buvo visokių - vidinių ir išorinių - paauglystės vargų ir nerimo laikas. O jei dar pažiūrėtume į kokius nors objektyvius skaičius ar rodiklius, pamatytume, kad nebuvo tas metas nei ekonomiškai saugus, nei politiškai stabilus. Tikriausiai yra ir žmonių, kuriems 1996 buvo didžiausios tragedijos gyvenime metai. Tačiau visa tai netrukdo pažvelgti į juos nostalgiškai ir suprasti, kad visi išgyvenome juos kartu, net jei nebuvome pažįstami. O nuo to užsimezga bendrumas: o kur tu buvai, kai aš...? Galbūt šitaip suprastas jau nuvalkiota fraze virtęs "gręžiojimasis į praeitį" gali atrodyti normali žmogiška savybė, o ne politinių pažiūrų išraiška.

O gal ir ne. Gal to netgi visai nereikia. Galbūt užtenka poros vakarų su smagia knyga - tai taip pat labai padeda gyventi geriau.