Iš tiesų, prisipažinsiu – nekenčiu tokių knygų. Tiesiog negaliu jų pakęsti!!! Vos tik pradedu ką nors panašaus skaityti – visi kiti skaitiniai nuplaukia į antrą planą. Ką rinktis – Martyno Heidegerio tekstą studijoms ar „Paskutinį tamplierių“? Hamletiškas klausimas, kur visada laimi BŪTI, t.y. skaityti narkotinių medžiagų poveikiu grįstus romanus: skaityti ir skaityti, ryti ir ryti.

Dažniausiai, beje, tokie romanai grindžiami įtemptu veiksmu, ir ...pagal pageidavimus – paslaptys, mirtys, meilė ir t.t. Ar ši knyga – išimtis? Ne. Tiksliau – ne visai. Joje veiksmas nėra tas dalykas, kuris verstų versti puslapius. Visai ne. Čia malonus pats skaitymo procesas. Retas atvejis. Malonu tai, apie ką rašo autorius. Jau seniai skaičiau knygą, kur visai nenorėjau toliau versti puslapio, nes norisi stabdyti save, stabdyti laiką, kad tik knyga nesibaigtų. Bet kur tau – dvi dienos ir blogos naujienos – perskaityta. Blogai, va šitai - labai blogai.

O dabar apie ką gi čia rašoma. Pirmiausia, be abejo, įvardinkim tuos, kurie įsimylės vienas kitą – Tesė Čaikin ir Šonas Reilis. Romeo ir Džiuljetą jau turime. Gal kai kam tai atrodys nuvalkiota klišė, bet meilės istorija šitoj knygoj, asmeniškai man, labai vykusi. Ji nėra super tikroviška, nes tada sakyčiau, kad ji apgailėtina, bet ta riba tarp tikra ir pasakiška – siaura. Ir tai gerai. Tokia meilė gali būti, ir gerai, jei jinai būtų, ir smagu iš jos juoktis (gerąja prasme) ir viskas čia smagu.

Knygos esmė – tamplieriai ir jų paslaptys, kerštas ir Bažnyčia. Viskas, ką reikia žinot apie knygą. Mažai? Perskaitykit ir bus daugiau.

Jei atrodys, kad apie tokius dalykus viskas girdėta, kad tai išsemta ir nuvalkiota tema, norėčiau paklausti – o kokia tema neišsemta? Bus pavyzdžių? A, taip, Lietuvoje neišsemta alkoholizmo tema. Viena kritikė labai džiaugėsi, kai kažkokia mergaitė apie tai parašė knygą. Be komentarų.

Reziumė - Raymond Khoury tikras šaunuolis. Ne viskas, ką jis aprašė, verta komplimentų, bet knyga neįpareigojanti, paprasta ir įdomi: jeigu ir įmanoma sukurti maloniai skaitomą nelėkštą knygą, tai šis autorius tai atliko puikiai. Nesakau, kad tai labai vertinga ar naudinga knyga smegenims, bet jei nori jas pailsinti, tai...

Visi Browno kritikai gali būti ramūs – čia ne tas stilius. Yra panašumų, bet jie ne esminiai.

Skaitydamas knygą galvojau, kiek daug turėsiu ką parašyt apžvalgoje, o va, kai perskaičiau, noras ėmė ir praėjo. Jei manęs klausit ar skaityt knygą, sakysiu – taip. Iš tokio pobūdžio romanų skaičiau daug prastesnių, ir jei visai rimtai, net nežinau, kuo taip patiko „Paskutinis tamplierius“. Gal tuo metu, kai skaičiau, buvo gera nuotaika, gal buvau įsimylėjęs, o gal „šiaip“ buvo kažkokia gera mėnulio fazė. Tokio kvailo pasiteisinimo jau seniai nebuvo sugalvojęs: labai neprofesionalu, bet profesionalai recenzijose rašo ir apie tai, kaip perka žemę, tai ką jau čia aš...

O labiausiai šioje knygoje sužavėjo religijos interpretacija. Va, čia jau galiu sakyti – pataikyta į dešimtuką. Krikščionybė turi dar vieną priešą, deja, bet daugeliui dalykų, sakomų knygoje, aš pritariu visais įmanomais procentais. Jeigu kažkam atrodė pavojingas „Da Vinčio kodas“, tai čia kur kas rimčiau – giliau, esmingiau, ir logiškiau. Dieve, Dieve, - jau girdžiu, kaip dejuoja davatkos . Bet kai religija tampa verslu, man jau daros baisu. O dar kažkas sako, kad meilė nepardavinėjama – wake up! (Čia, jeigu ką, tik mano asmeninė nuomonė).

Be visų komplimentų autoriui, komplimentai leidyklai už „Adobe Caslon Pro regular“ šriftą, vertėjui Jonui Čeponui už teisingai atliktą darbą, be to, linkėjimai visiems, kuriems šita knyga nepatiks (niekas nesako, kad ji super intelektuali), bet lietuviams būdinga savo psichinius negalavimus išreikšti kritika.

Kartais kritikuodami, mes sugadiname tai, kas buvo gerai (V. Šekspyras).

Nesugadinkit reikalo – atsipalaiduokit.

Negalvoti apie tai, ką skaitai, kartais reiškia galvoti apie tai, ko neskaitai