Jei jums kada nors teko matyti išverstą siūlų, sagų ir panašių daikčiukų stalčių, prisimenate, kaip atrodo ta spalvinga ir pasišiaušusi krūva. Apibūdinti ją trumpai, bet turiningai neįmanoma; gali nebent nagrinėti po vieną siūlgalį. Turbūt sutiksite, kad šitaip elgtis su autorių, kurių į šią knygą pateko kelios dešimtys (61 poetas ir 12 prozininkų) tekstais nėra nei laiko, nei reikalo. Beje, jei atvirai, prozininkų galėtų būti ir ar mažiau arba išvis nebūti. Pasiknisus tarp eilėraščių nesunku rasti gerų gabalų, o apsakymai ir, sakykim taip, vaizdeliai, daugeliu atveju - kažkoks nesusipratimas.

Tiems, kas nežino, kas išvis yra "Rašyk", trumpa informacija: tai internetinė svetainė, kurios paskirtis - suteikti erdvę žmonių literatūriniams bandymams. Vienų bandymai jais ir lieka, o kiti autoriai išplaukia į platesnius vandenis arba šią svetainę naudoja kaip gretutinę publikavimosi terpę. Beje, platesni tie vandenys tik sąlygiškai: tarkim, kiekgi vartotojų perskaito "Literatūros ir meno" numerį, o kiek apsilanko populiarioje interneto svetainėje? Tačiau turbūt absoliučiai daugumai "popierinis variantas" atrodo ir atrodys siektinas bei geidžiamas. Todėl knygos išleidimas, tegu ir saviironiškai geltonais viršeliais, yra logiškas žingsnis. Bent jau sudarytojams ir autoriams. O skaitytojui?

Skaitytojui atrodo, kad jį užmūrijo. Daugeliui teko skaityti poezijos knygų, kurioms reikia surasti raktą. Geri poetai išslapsto raktus keliose tikėtinose ar netikėtose vietose, o blogi iš to uolumo užkemša spyną degtukais... Tai štai, įsivaizduokite virtinę durelių su spynomis, kiekviena vis kitokia. Raktų nesimato. Prieini, paklibini rankeną ir atgal - nes, kiek sugebi pamatyti pro durų plyšį, anapus kažkas suprantamo tik pačiam autoriui. Aišku, gali aptikti ir atlapotas duris, ir tada visai nepasiilgsti paslaptingų užraktų: taiklus paprastumas poezijoj toks retas šiais laikais, kad būtent ties juo norisi stabtelti. Tuo labiau, kad "rašykų" autoriai, berods, gėdijasi paprastumo ir sumezga tokius Gordijaus mazgus iš žodžių, kad oi.

Paradoksas: nemaža dalis eilėraščių, pateiktų atskirai, sudarytų kur kas geresnį įspūdį nei antologijoje. Tokiu atveju atkreiptum dėmesį į tą jų pusę, kuria pasireiškia autoriaus originalumas, o ne į tą, kuria jie panašus į aplinkinius. O tam tikro panašumo esama. Vienas pagrindinių - manieringas daugžodžiavimas, kartais galų gale paneigiant jo reikalingumą. Pvz.: "Bjaurus moralizavimas semieschatologine tematika", R. Juknaitė, p. 36; "apsišlavimas (ekumeninis)", S.Kondratavičius, p. 41; "astrologinis laiškas Andžėj'ui", V.Grainytė, p. 28; "Pasikalbėjimas su savimi [ars poetica]", T. Gedrimas, p. 25. Ir pavadinimai kokie, pavadinimai! Beje, rimuoti eilėraščiai - retenybė. O kad redaktoriams būtų bent kiek gėda, neištversiu ir pacituosiu vieną kūrinėlį. Jame - ir "mirties tramvajus" ant sienos kabančių portretų, kurie "bereikšmiai dėbso" "hipnotizuojančiom akim", ir "gailiai cimbinėjantis šuo", ir "rūgštim dainuojantis actu virtęs vyno šlakas", ir "nakties eterį" skrodžiantis žingsnių aidas... "Varinis žiedas liūto nasruose - žavus belstukas - / nedrąsiai stuktelėjus girdis rūdžių murmesys; / nemelodingas laringitikės katės debiutas/ man liepia bėgti, kai tik mėnuo iš už debesies išlįs." Kuo gi viskas baigiasi? Deja, katė laringito taip ir neišsigydo. "Bet štai jau lyžteli ankstyva saulė varpą bokšte, / Tik tebeaidi skundas vis dar laringitikės katės" ("Misterija", V.Mickūnas, p. 63).

Knygoje sakoma, kad tekstus padėjo atrinkti Aidas Marčėnas ir Alvydas Šlepikas. Priimant šį teiginį be išlygų, galima tik konstatuoti, kad geri poetai nebūtinai geri redaktoriai. O amžinai perspektyvūs rašytojai - nebūtinai puikūs įžangų autoriai. Kalbu apie T.Staniulio tekstą, kuriame galima rasti ir stebėtinų istorijos žinojimo pavyzdžių ("prieš kelis tūkstantmečius savo mintis ar idėjas norintis užrašyti žmogus griebdavo akmeninę lentelę ir plaktuką"), ir genialios logikos apraiškų ("Teisti paprastai visuomet lengviau, negu teisinti. Nes pastarasis žodis yra tiesiog ilgesnis dviem raidėmis."). Ką gi, perdėtas rimtumas ir literatūrologinė analizė tokiai antologijai greičiausiai ir netiktų.

Pabambėjus norisi pereiti prie tekstų, kuriuos skaityti smagu. Prasti eilėraščiai dažnai prasti panašiai; apie geruosius sunku kalbėti apibendrintai. Aišku, daug kas priklauso nuo skonio, tačiau įdomi idėja, savitas siužetas, nuotaika, reiškiama paprastomis, tačiau įtaigiomis priemonėmis, visada įsimena. Šiuo atveju kur kas mažiau rūpi formos tobulumas, meninių priemonių įvaldymas ir pan. Kelintą kartą vartant knygą, akis vis užkliūva už kai kurių eilėraščių: "Tėvo diena (kaip viskas prasidėjo)", R.Burbaitė, p. 15; "Eskizas: rytas", E.Ferdmanaitė, p. 26; "Pažinčių skelbimas", I. Kaganavičiūtė, p. 40; "Šaltos moters vertę supratus", S.Kairytė, p. 44. Keistas įspūdis susidaro, skaitant A.Kaziliūnaitės trieilių ciklus. Šalia taiklių pastebėjimų ("prašau vaikeli musę/ sutraiškyk/ būsi vyru" p. 54) - keisti "tuštukai" ("kelios lysvės morkų/ vis tikisi beviltiškai/ apokalipsės", p. 51; "tapetais raganos velniai/ ropoja taikiai/ skersdamiesi", p. 55). Tiesa, galima tradiciškai ir kiek seniokiškai guostis, kad autorė dar labai jauna ir šiuo savotišku poetiniu autodaltonizmu persirgs.

Pabaigiant apie poeziją, - eilutė, kuri nuolat iššoka mintyse, prisimenant knygą: "Senas paukštukas vakar nutūpė lesyklėlėje ir iš trupinių sulipdė kėdutę" (Gintarė Mockutė, "London (Girl). Garsai iš nežydinčio balkono", p. 67).

Proza. Pats pirmas pirmo prozos darbelio sakinys. "Mano vardas Jonas, pavardė - Pimplauskas." Jau galite juoktis. Nes juokingiau nebus. Seni banalūs anekdotai, pasakojami ilgai ir nuobodžiai - pats tas skyriaus pradžiai. Gerai nuteikia. Žinoma, ką jau padarysi, kad autoriaus pavardė iš A raidės, o antologijoje naudotas abėcėlės principas... Tačiau prozoj verčiau jo nebūtų laikytasi. Mirtina trijulė vienas po kito sekančių kūrinių: 130 p. fantastinis apsakymas apie tikrąjį rojaus ir pragaro veidą (D.Lapinskas, "Pakopa aukščiau"), 140 p. - kaimiška istorija apie senelį, kadaise rekrutu tarnavusį (P.R.Liubertaitė, "Rekrutas") ir 154 p. - absoliučiai nelogiškas (turbūt parodinis, nors nejuokingas) pasakojimas apie kelis draugus, kurie per porą alkanų dienų džiaugsmingai ima vienas kitą valgyti (L.Nereikia, "Iškyla"). Įsimintina frazė: "Turistas jobanas!" Smagu.

Tiesą sakant, išbaigtų ir įdomių darbų vos keletas, visi jie fantastiniai arba stebukliniai. - "Gėlininkė arba ypatingas sekmadienis" (M.Aržanauskaitė, 106 p.), "Apie vabalą ir broliuką" (R.Gaidukaitė, p. 116), dar vienas kitas su išlygom. Kai kurie tekstai "susivalgo" lengvai, tačiau jiems aiškiai trūksta prieskonių ("Fenomenai", A.Valickas, p.164), kiti yra žaidimas su savim ir žodžiais, tačiau skaitytojas tame žaidime lieka nesuinteresuotu stebėtoju (126, 128, 104 p.). Ypatingai keistai atrodo Luko Devitos darbas "Holografinis katinas", kuris jau ne pirmus metus nepabaigtas kabo internete, ir čia įdėtas lygiai taip pat nepabaigtas. Atleiskit už drastiškumą, bet šį ėjimą suprasčiau nebent atveju, jei autorius būtų miręs, o taip nėra.

Užbaigti norėčiau ta pačia gaida, kaip ir pradėjau. Gal kas nepastebėjo?

P.S.Turiu didelį įtarimą, kad gerbėjų nuomone ši apžvalga buvo "sudirbanti (turbūt iš pavydo, nors nebūtinai)". Ir man net niežtėjo nagus iš tikrųjų ją padaryti atvirai pašaipūniška - tada bent galėtum jaustis atsakingu dėl to, kuo tave kaltina. Kita vertus, šitai būtų nesąžininga, nes rinkinyje yra tekstų, kurių autoriams linkėčiau tik sėkmės ir išmintingų redaktorių tolimesniam literatūriniam kelyje.

Siūlų (smėlio?) dėžė