Klasika paprasčiau

Apie knygą: Alessandro Baricco – Homeras, Iliada
Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166108
Puslapių skaičius: 150

Vienas iš amžinų klausimų, susijusių su literatūros klasika, yra ir paprastas, ir, tuo pačiu, sudėtingas. Ar apie klasiką užtenka tik žinoti, ar vis dėlto kiekvienas kultūringas žmogus privalo būti perskaitęs ne tik Bibliją, bet ir Iliadą, Don Kichotą, Karą ir taiką, Ulisą? Be to - bet kokie klasikos perrašinėjimai, jeigu jie nėra postmoderni žaismė,  kelia įtarimų. Įtarimų, paremtų tokia žinoma reader‘s digest santrumpų serija, kuriame Karas ir taika sutelpa į kokius 20 psl.

A. Baricco ir pats prisipažįsta – šią Iliadą jis rašė sutrumpindamas Homerą ir norėdamas iš milžiniško originalą padaryti tekstą, tinkamą raiškiajam skaitymui. Kad jį galėtų skaityti keliaujantys aktoriai, kad klausytojams neatsibostų klausyti ir kad taip klasika būtų atrasta naujai. Tai bent rašytojo vertas užsiėmimas – turbūt dažnas pagalvojo. Pagalvojau ir aš – bet vis dėlto, graikų mitologijos magija, kurstoma nuo pat vaikystės kiemo stovyklų "Aš - graikas, o aš - trojėnas", buvo galingesnė už skepsį.

Ką gi – tenka pripažinti, Baricco darbą atliko profesionaliai. Tekstas, nors ir proza, nors ir sutrumpintas, išlaiko tam tikrą archaišką stilių ir žodyną. Jis nėra modernizuotas tiesiogine prasme, Achilas čia nelaksto su M-4. Labai įdomus sprendimas pasakoti Trojos žlugimo istoriją pirmaisiais asmenimis (naudojant įvairius veikėjus - pvz., Tersitą, Andromachę, Ajantą, kt.).  Knyga netgi ir struktūrizuota ne giesmėmis, o atskirais herojais ar veikėjais. Skaityti malonu, lengva, ir, svarbiausia, tai nėra tiesiog Iliados perpasakojimas, kokį mes įpratę skaityti N. Kuno ar G. Švabo veikaluose. Ir tai nėra Iliados konspektas tingiam aštuntaklasiui (cha, o kas tokio amžiaus netingūs skaityti tiek daug žodžių tokiu sudėtingu metru?). Kaip tai pavadinti? Tikriausiai - Iliada paprasčiau.  Tačiau nieku gyvu ne Iliada crispy chicken ar Iliada - viskas, ką reikia žinoti kultūringam žmogui.

Bet vienas A. Baricco sprendimas man labai nepatiko – iš Iliados jis išmetė visus Dievus. Tuos graikų dievus, kurie ir mitologijoje, ir Iliadoje įkūnijo visas žmogiškąsias ydas - pyktį, kerštą, tuščiagarbystę, pavydumą... (kaip ir W. Peterseno ekranizacija, kurioje kažkodėl taip pat NĖRA Dievų). Autorius teisinasi – už Dievų veiksmų visada slepiasi žmonės... Ir vis dėlto,  na, koks Trojos karas be Arėjo, be Atėnės, be Heros? Kas įkvėpė herojus jų kovai, niekšybėms, išdavystėms? Jie! Ir iš kur tada pasirodo Achilo motina Tetidė, kuri yra nereidė, jūrų nimfa, t.y. - viena iš vandenų mitologinių būtybių?

Tad – jeigu neskaitėte originalo (prisipažinkite, juk neskaitėte viso?) – proga šiek tiek arčiau susipažinti su klasika. Negali sakyti, kad paskubomis, bet, tarkim, gerokai greičiau.

Pagaliau, gal ką nors ši knyga paskatins atsiversti ir originalą. Pamenate - Vyrą pašlovinki, mūza, per negandas ėjusį drąsiai - ilgus metus jūroje vargusį, didžiąją Troją sugriovusį. Apgavau - čia jau iš Odisėjos. Jeigu teisingai supratau autorių, sulauksime ir antros dalies. Beje, Trojos sugriovimas į knygą ateina būtent jau iš Odisėjos. O juk dar yra Eneida...