Puslapių skaičius: 592 

Apie knygą: Margaret Mitchell – Vėjo nublokšti (II dalis)
Leidykla: Alma littera (2009)
ISBN: 9789955384311
Vertė: Vilmantas Vilkončius
Puslapių skaičius: 592 

Pirmoji mano asociacija su šia knyga: tai lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, "geležinė moteriškė" - visada pasitempusi kaip styga, nervingu balsu, kaukšinčiais "kablukais". O, daug ji mus prikankino... Pamenu, kaip ji vis cituodavo mintį iš šios knygos, kad žmogus turi būti kaip grikis - atėjus negandoms palinksta prie žemės, bet nepalūžta, kaip koks kvietys ar miežis. O paskui - vėl pamažu atsitiesia. Sakykite, ką norite - kažkaip lietuviška, juo labiau, kad tai buvo didžiųjų permainų laikai - Sąjūdis, Nepriklausomybės atkūrimo aušra, kaip tik kai tiesėsi mūsų "grikiai". Ir vis dėlto, kažkodėl (gal dėl puse akies matytų filmo ištraukų?) buvau susidaręs įspūdį, kad ši knyga - kažkas tarp nuotykinio ir meilės romano (pvz., kaip Tomo Main Rido "Raitelis be galvos"). Bet kadangi gavau ją dovanų, be to - JAV literatūros klasika, nusprendžiau užpildyti išsilavinimo spragas.

Ir kaip nustebau, kai pradėjęs skaityti, pamačiau, kad nors meilės ir nuotykių čia netrūksta, bet tai yra ne kas kita, kaip  JAV pilietinio karo Pietų pusės epas. Bet ne herojinis epas, o realistinis - su puikiai sukurtais įvairiapusiais charakteriais, su labai ryškia istorine beletristika, su aiškiu kultūriniu kontekstu. Pasimainydami su žmona, abu tomus ryte rijom. Aš, žinoma, visur ieškojau grikio metaforos - stebėjausi, kad jos vis nėra, nes galvojau, kad tai turėtų būti "raudona linija". Tačiau - kaip keistai veikia žmogaus protas - radau ją kaip trumpą pastabą antrojo tomo viduryje. Ir vargu ar man iš šios knygos būtent ji taip būtų įsiminusi, kaip literatūros mokytojai. Nes iš jos tiek visko yra atsiminimui...

Man pirmiausia - istorija. Apie JAV pilietinį karą šiek tiek žinojau, bet, nieko keisto, daugiau iš Šiaurės valstijų pozicijos. Pietų perspektyva - aristokratiškoji, plantatoriškoji, vergvaldinė - ji nedažnai aptariama. Dėl šio atvirai deklaruojamo požiūrio kairesnio požiūrio atstovai knygą linkę išvadinti "rasistine" - taip, juodaodžiai čia vaizduojami kaip žemesnioji rasė. Bet istoriškai juos tokiais ir laikė - taip mąstant, ir abolicionistinė vaikystėje ašaras spaudusi "Dėdės Tomo trobelė" būtų tokia pat rasistiška. Vis dėlto, bene įdomiausias istoriniu požiūriu man pasirodė dalykas, kaip šiauriečiai (arba jankiai) bjauriai elgėsi su Pietų valstijomis po karo ir kokia neapykanta vešėjo tarp "blokų". O neseniai teko skaityti, kad to antagonizmo nemažai likę iki šiol. Ir dar - nustebino, kad pagrindiniai vergijos panaikinimo ir net kariavimo dėl jos iniciatoriai buvo respublikonai, o pietiečių kaip tik būta demokratų. Vadinasi, JAV politinėje sistemoje per pusantro amžiaus partijos apsimainė vietomis? Juk dabar būtent respublikonai (Bush'ai) priklauso konservatyvesniam sparnui... 

Knygos puošmena, žinoma, du puikūs veikėjai - Skarlet O'Hara ir Retas Batleris. Pirmoji - moteriškė, ieškanti kelio į emancipaciją (bet ne feminizmą), tiesa, toji paieška yra ne kokia nors ideologinė, o elementaraus išlikimo. Kai pasaulis griūva, stotis ant kojų iš naujo reikia visiems - ir vyrams, ir moterims. Ir vargas, kai vyrai stotis nesugeba, bet pagal tradicijas nenori leisti to daryti ir moterims. Skarlet paveikslas turbūt labai patiktų visiems JAV kritikams ir nekentikams. Mat ji - nelabai įžvalgi, neišsilavinusi, bet mokanti savo simpatiškumu naudotis ir regzti intrigas, taip pat mokanti skaičiuoti ir sukčiauti, kas būtina verslui, moteris - "tipiška vulgari" amerikietė. Visa knyga - tai jos virsmas, iš nerūpestingas kavalierių medžiotojos, "Pietų gražuolės", į savarankišką ir stiprią moterį, kuriai ant pečių užgriūva šeimynos (ne šeimos, būtent šeimynos) išsaugojimo našta, tad jos pasaulyje materialistinės paskatos galiausiai užgožia visa kitą. Pietų požiūriu tai yra negražu, negerai ir visai kitaip "ne". Juo labiau, kai ji susivienija su Retu Batleriu - avantiūristu, machinatoriumi, chamu, ciniku, besinaudojančiu sunkia Konfederacijos padėtimi be jokio sąžinės graužimo. Kita vertus, po ciniko šarvais ir Reto viduje slepiasi Pietų džentelmenas. Retas Skarlet perpranta iš pirmo žvilgsnio, bet per naiviai tikisi, kad jį taip pat perpras. Ir šis veikėjų tandemas, pakankamai neįprastas literatūroje, juolab - su lengvu romantikos prieskoniu, varžosi, kuris kurį permuš ryškumu, kaip ir vienas kitą bando "permušti" intrigomis ir įžvalgomis. Žinoma, kur pora, ten būtinai atsiras ir trečias, ir ketvirta - grynieji Pietų aristokratai, Ešlis ir Melanė Vilksai, tie, kuriems pagal socialinį darvinizmą griūvant jų pasauliui lemta nunykti. Na, ir dar aibė spalvingų, kartais kiek šaržuotų, kartais - kiek schematiškų, bet visai įtikinamų personažų.

Trumpai tariant - meilės ir jausmų tragedija istorijos girnų kontekste. Bet ne banali, o įvairiapusė, giliai psichologiškai ir kultūriškai motyvuota, parašyta vaizdingai, sklandžiai ir labai įtraukiančiai, klasikinis romanas.

Minusai būtų tik du: pirmasis, autorė neabejotinai turėjo puikų humoro jausmą, kai kuriose vietose jis plyksteldavo tiesiog perlais, bet - itin retai, labai gaila. Antrasis - ties antrosios knygos paskutiniu trečdaliu istorija ima pavargti, per daug skubama prie išrišimo, per daug dar visko stengiamasi įvelti, kai nebėra laiko išplėtoti. Ir dar trečias minusas viršelio kūrėjams, čia tai banalybė arba... Main Ridas.