Knyga apie Vytautą Kernagį

Apie knygą: Rūta Oginskaitė – Aš nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį
Leidykla: Tyto alba (2009)
ISBN: 9789986167334
Puslapių skaičius: 552

Reikia būti labai drąsiam ir labai pasitikėti savimi, kad ryžtumeisi rašyti pirmąją knygą apie Vytautą Kernagį, turbūt pirmąją ir vienintelę Lietuvos populiariojo elito žvaigždę, kai rašydamas žodį „žvaigždė“ galiu nedėti kabučių. Tautos numylėtinį. Legendą, žavėjusią ir paauglį, ir močiutę. Tuoj bus dveji metai, kai fantastiškasis Maestro liko tik kūrybiniam palikime ir prisiminimuose. Ar jau laikas? Taip, nes, neduok Dieve, sugalvos kokia nors bjaurastis papjauti kokį nors jo amžininką ar draugą.

Daug nesiplėsiu. Knyga tikrai įspūdingos apimties, gundanti milžinišku žinių kiekiu ir nuoseklia kelione per Vytauto Kernagio gyvenimą. Daugiausia šneka jo pažįstami, draugai, bendraminčiai, dirbę kartu, pačio Kernagio prisiminimai, o visa tai jungia į vieną audinį Rūtos Oginskaitės plunksna. Vaikystė ir jaunystė 23-ioje vidurinėje (kas galėtų patikėti, kad Kernagis ir dabar respektabilus psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis buvo du didžiausi klasės siaubai...), pirmoji šlovė, studijos konservatorijoje, „dainuojamosios poezijos“ atrakinimas, „Kabaretas“, „Dainos teatras“. Taip pat – šeima (man buvo įdomi naujiena, kad Zenonas Blynas, Lietuvos nacionalistų partijos kūrėjas vokiečių okupacijos metais – Kernagio giminė iš motinos pusės), truputis meilės. Asmenybė atsiskleidžia: plačiai, detaliai.

Zita Kelmickaitė: "Ne, Kernagis buvo prabanga.<...>Ir jis scenoje niekada nebūdavo prastas, taip sakant, "ant durniaus" - žalias, puse kojos. Kernagio grojimas buvo veiksmingas. Pabandyk pagroti klepu taip, kad žmonės norėtų šokti! O garsinimo, kaip tokio, net nebuvo." (p. 183)

Visi kaip vienas kartoja: labai atviras išoriškai, labai uždaras vidumi ir nieko neįleidžiantis į asmeninį lauką. Pilnas „neįvertinto aktoriaus“ komplekso ir nuolatos dėl kitų talentų įvertinimo besitikrinantis.

"Algimantas Puipa negali pamiršti, kaip Kernagis, atėjęs pas jį, uždėdavo savo plokštelę, kad visi klausytų, ir ne po vieną kartą, vis džiaugdamasis ta ar kita daina arba kokia nors ypač gerai pavykusia jos vieta.<...> "tai pradėjau Kernagio nebekviesti" <...> Dalia Kernagienė: Gavo kažkokį kiekį tų plokštelių ir jas dovanojo. Klausėmės kartu. Ir vienas jis vis perklausydavo, dar ir dar kartą. Taip tikrindavosi ir ieškojo klaidų.  Geroj kompanijoj jau ne visai blaivas būtinai įjungdavo. Taip jautėsi reikšmingas" (p. 273)

O vienas iš skaudžiausių epizodų – kai filme „Atsiprašau“ V. Žalakevičius vaidmenį patikėjo rusų aktoriui, kuris vaidino lietuvį, dainuojantį „Kukučio balades“. Beje, vaidmuo vis tiek pripažintas nevykusiu. Tad - Vytautas Kernagis mylimas tautos, bet taip ir nepriimtas nei muzikantų, nei teatralų.

Labai kandus, greitas įžeisti kitus ir labai lengvai pažeidžiamas – įžeidžiamas pats. Visą laiką ieškojęs kelio „tarp dangaus ir žemės“. Ir apžvalgoje nieko čia daug neperpasakosi. Gal tik pastebėsiu, kad man kažkodėl labai patiko tai, ką pasakojo Andrius Kulikauskas ir Rolandas Rastauskas. 

Taip, darbas didžiulis, galima tik nusilenkti autorės pasiryžimui. Ir vis dėlto...

Nepagavo manęs knyga. Neužkerėjo ir neužbūrė. Visą laiką jaučiausi, tarsi skaityčiau žurnalistinį reportažą. O tas pasakė tą, o tas pasakė aną... Medžiagos daug, bet ji nesuasmeninta, nesubjektyvinta, nesuemocinta, nesutaurinta. Nėra įžvalgų, nėra permąstymo, yra dokumentika, bet nėra biografijos. Nejaučiau Rūtos Oginskaitės santykio su herojumi – ne, aš anaiptol nenoriu, kad būtų aikčiojama „vai, koks tas Kernagis buvo!“, bet... Na, galima gi parašyti ir taip, kaip parašė L. Tapinas apie V. Žalakevičių. Štai tokios knygos apie Vytautą Kernagį dar teks palaukti. Ir tas autorius, be abejo, turės būti nepaprastai dėkingas Rūtai Oginskaitei. Už pradžią ir už juodą darbą. Ir dar – labai ačiū, kad paskutiniam etapui („Robinzonams“, „Žvaigždžių duetams“) beveik neskirta dėmesio, o didžioji dalis – apie Kernagį – nacionalinę vertybę.

Knyga išleista dviem variantais: minkštas viršelis ir kietas, su kai kuriomis spalvotomis nuotraukomis (nors spaudos kokybė kažkokia keista) bei DVD. Žinoma, pirmasis variantas pigesnis, bet DVD gal ir vertas papildomų lėšų.

Beje, jeigu būtų mano valia, knygą būčiau pavadinęs „Ko nerimsti, žmogau, it paukštis“. Tai, mano manymu, daug geriau atspindėtų Vytauto Kernagio gyvenimo kelią.