Tai detektyvinė pasaka, pagal kurią buvo sukurtas animacinis serialas. Man labiau patinka knyga. Kažkuo ji man primena trolių Mumių istorijas...

Trumpas turinys toks: vieną naktį du garsius seklius pažadina persigandęs bibliotekininkas. Kažkokie piktadariai ką tik pagrobė jo draugą režisierių. Sekliai nedelsdami leidžiasi ieškoti dingusiojo. Palaipsniui pradeda aiškėti, kad baisiausias nusikaltėlis anaiptol ne pagrobėjas. Bet šaunieji sekliai, kaip ir dera, išnarplioja painią bylą, ir viskas baigiasi laimingai.

Nežinau kaip kam, bet man šioje knygoje įdomiausias „vaikiško“ ir „rimto“ stilių kratinys. Šnekės šnekės veikėjai didingomis frazėmis, ir kad jau leptels kuris nors lopšelinuko lygio pastabą! Arba atvirkščiai. O juokingiausia – kai sekliams į pagalbą prisistato gyventojai. Tiesa, patiems sekliams tai veikiau liūdniausia... Štai ištraukėlė, kurioje aprašoma, kokie tie pagalbininkai:

Senas Žvirblis skaitė skelbimą labai įdėmiai. Kai perskaitė – galutinai apsisprendė, ką daryti su popieriaus ritinėliu ir stiklainiu, išgriebtu iš meldyno. Tačiau planus sužlugdė mažasis aiksiukas. Jau vargais negalais perskaitęs skelbimą mažylis apsidžiaugė ir visa gerkle suspigo:

– Oi, tai mes su dėdule Žvirbliu eisime apie kai ką pranešti!!! Tiesa, dėde?

– Klausau?

Žvirblis galvojo apie savus rūpesčius.

– Juk čia aiškiai parašyta: “Prašome pranešti apie visus neįprastus įvykius”, o tas stiklainis kaip tik ir yra neįprastas įvykis, ar ne?

– Koks stiklainis? – susidomėjo prisėdęs ant netolimo kelmelio Storulis.

– Šneka, bet tik šnekėtų, – nenoriai atsakė Žvirblis ir jau ruošėsi eiti sau.

Tačiau jį sustabdė pasipiktinęs tūžmis.

– Juk matau, mielasis, kad nešiesi kažkokį stiklainį. Parodyk tą savo atradimą!

Storulis pagriebė stiklainį su visu rašteliu.

Netrukus visa apylinkė suskambo nuo pergalingų jo riksmų.

– Turime įkaltį!!! Suradome pėdsaką!!! Eikšekit visi, visi!!!

Kadangi kai kurie poilsiautojai jau ir šiaip spėjo susivynioti savo patiesalus, tai tūžmį labai greitai apjuosė klausytojų ratelis. O Storulis stovėjo ant kelmo ir vis spalvingiau pasakojo stiklainio atradimo istoriją, siedamas ją, suprantama, su boluojančiu jam už nugaros rimtuoju skelbimu.

– Mano nuomone, buvo taip… Kažkur meldyne, – postringavo jis, – priešo pajėgos įsirengė slėptuvę, o Kurtulis, pergudravęs sargybinius, išmetė štai šitą stiklainį!

Susižavėjusi Lėlė pradėjo ploti.

– Stiklainis! – džiugiai sušuko ji. – Iš tikrųjų stiklainis!

– Šiaip ar taip, tą daiktą reikia nunešti į Kajetono urvelį, – pasakė Senas Žvirblis, nesėkmingai bandydamas atsiimti radinį.

Tūžmis pritarė tai nuomonei, tačiau suteikė jai savą prasmę. Jis vėl iškėlė stiklainį aukštyn ir sušuko:

– Teisingai! Kiekvienas, kuris buvo paplūdimyje, privalo paliudyti mūsų atradimą. Reikalauju, kad visi eitumėte su manimi!

– Aš! Aš buvau arčiausiai! Juk viskas prasidėjo nuo mano duobutės! – apsidžiaugė Lėlė. – Prašau praleisti mane į vidurį!

Štai šitokiu būdu išsirikiavo eisena, kurios priešakyje greta prašmatniosios Lėlės žingsniavo storas tūžmis su šiaudine skrybėle, per vidurį traukė visi smalsuoliai, apsikarstę paplūdimio krepšiais, patiesalais, sviediniais, sulankstomomis kėdutėmis ir t.t., tuo tarpu gale kėblino nusiminęs, prislėgtas Senas Žvirblis. Mažasis aiksiukas, nesitraukiantis nuo jo nė per žingsnį, vos neverkė.

– Dėdule, – graudžiai pasakė jis, – aš tikrai netyčia. Jeigu nori, gali mane prilupti.

– Ką tu čia dabar išsigalvoji, – užpyko Žvirblis. – Verčiau žiūrėk ir mokykis, kad nebūtum toks kaip jie… Kad jiems ausis supūstų! – pro snapą iškošė jis.

Dabar turbūt metas paaiškinti, kodėl knygos, tikriau, vertimo į lietuvių kalbą veikiausiai neperskaitysite. Egzempliorių lietuvių kalba viso labo trys; du iš tų trijų iškeliavo į Lenkiją, Lietuvoje liko vienas, ir tas pats jau visai nutriušęs nuo skolinimo norintiems paskaityti. Jei skaitote lenkiškai, štai nuoroda: http://www.ezop.com.pl/htm/marabut.htm , galite pabandyti užsisakyti originalą. Lenkijoje knyga leista ne vieną kartą ir ne vienos leidyklos. Kodėl Lietuvoje ne? Mūsų leidėjams nepatinka vienintelė griežta autoriaus sąlyga: leisti knygą tik su originaliomis iliustracijomis; mūsiškiai vienu balsu tvirtina, kad taip iliustruotos knygos niekas nepirks. Gal jie ir teisūs...