KASTYTIS. Velniava!.. (ir t.t.) Tupiu dieną, tupiu naktį - nieko gero nepagaunu. Vakar menkę už uodegos ištraukiau - ir viskas. Negi žuvys prigėrė?

Staiga kažkas užkimba drūčiai. Įsitvėrus į meškerės kotą, iš marių dugno išnyra JŪRATĖ - striuka drūta kaip statinė, įsispraudus į bikini.

KASTYTIS. Kas gi čia per sutvėrimas? Netgi kvailas juokas ima.

Nieko nelaukus, JŪRATĖ griebia KASTYTĮ į glėbį

<…> JŪRATĖ. "Aš - Jūratė nemarioji."

KASTYTIS. Na tai kas?

JŪRATĖ. Marių deivė dyvina.

KASTYTIS. Kurgi ne. Ir plika.

JŪRATĖ. Kokia vyriška tavo krūtinė…

KASTYTIS. Ką tu čia dabar skiedi…

JŪRATĖ. …akių tik žiebia spinduliai…

KASTYTIS stovi apsiblausęs.

<…> JŪRATĖ. Eikš su manim į jūrų dugną…

<…> KASTYTIS. Ale žinai, visai nusišnekėjai. Keliauk, mergele, iš kur atėjus.

KASTYTIS stveria JŪRATĘ ir nori įmest į marias. Bet nepakelia. Vargais negalais įstumia į vandenį ir pamurkdo. Pliūkšteli, subanguoja marios.

JŪRATĖ. Dievai!.. Gelbėkit!.. Skęstu!..

KASTYTIS. Taip tau ir reikia.

JŪRATĖ nuskęsta.

"Jūratė ir Kastytis", p.123-4.

Tai tokia štai ilga citata bandau reprezentuoti savo mėgstamiausią dramaturgą - JAV lietuvių išeivį Kostą Ostrauską. Taip, dauguma jo herojų yra jau mums pažįstami iš lietuvių, pasaulinės literatūros kūrinių, pasakų, o taip pat istorijos. Hamletas, Faustas, Ana Karenina, Raudonkepuraitė… Napoleonas, Antanas Baranauskas, Merilyn Monro… Senelis ir Senelė… Beje, nuo jų gal ir pradėsime. Pjesė "Gyveno kartą senelė ir senelis" bei jos tęsinys "Oi grybai, grybai", - klasikiniai K.Ostrausko kūriniai. Pastatyta septintame dešimtmetyje, drama "Gyveno kartą…" Amerikos lietuviams sukėlė jei ne šoką, tai lengvą sukrėtimą. Paprastai išdėsčius turinį, aiškėjo, jog pjesės herojai - sutuoktiniai, "seni kaip Matuzalis", kurie, gedėdami kažkada žuvusio sūnaus Jonuko, žudo priimtus pas save gyventi studentus. "Kaukšt į pakaušį", kaip sako Senelis, ir baigta… Nelabai derinasi su tradiciškai lyriška lietuvių psichologija, tiesa? Nesimato patriotizmo, kovos už laisvę taip pat. Autorius, berods, netgi tyčiojasi iš politikos kaip tokios: "SENELIS (vėl skaito laikraštį). "Prasidėjus tūkstantis pirmajam Rytų-Vakarų nusiginklavimo konferencijos posėdžiui, Vakarų delegacijos pirmininkas tarė "taip", Rytai jam atsakė "ne" - o gal atvirkščiai? - ir posėdis baigėsi. Spaudai paskelbta bendras komunikatas: "Draugiškoj nuotaikoj delegacijos turėjo naudingą pasitarimą, kurio metu pasikeista nuomonėmis". Rytoj įvyksta tūkstantis antrasis posėdis."

Matyt, neprotinga būtų matuoti absurdo teatrą realistinės dramaturgijos matais, - svarstyti, kiek portretai ar įvykiai atitinka tikrovę, ir pan. Apie amžinus klausimus ir problemas kalbėti galima įvairiom kalbom; K.Ostrauskas renkasi siurrealistinę, gal kiek cinišką, bet visgi nuoširdžią retoriką. Jo pjesės ir mikrodramos nėra sarkastiško, šalto skepsio pritvinkę kūriniai. Pats rašytojas sako, kad šaipytis gali iš visko, išskyrus žmogaus skausmą. Mirties reikalai šiuo atveju nesiskaito, - kokie gi kūrėjai be jų apsiėjo…

Būdingos K.Ostrausko pjesėms ypatybės - citatos iš skirtingų kultūros bei meno šakų: nuo laikraščių ištraukų iki operų partitūrų bei paveikslų nuotraukų. Tačiau tai ne chaotiškos, eklektiškos, o greičiau jau sintezuojančios pasaulį laiko ir erdvės atžvilgiu literatūros požymis. O gal net ją parodijuojančios? Tiesą sakant, sunku tokioje trumpoje apžvalgoje kruopščiai išnagrinėti visas K.Ostrausko kūrybos subtilybes, - baisu tapti panašiai į tuos kritikus iš "Belladonnos": "KRITIKAS I. Kas per potėpis! KRITIKAS II. O! Kas per tėpis po! Kokia ekspresija! KRITIKAS I. Ach, kokia presija eks! O kompozicija! KRITIKAI (abu) O! Zicijakompoooo!.."

Trumpai tariant, ši knyga -kol kas vienintelė Lietuvoje išleista pirmojo ir žymiausio lietuvių absurdo dramaturgo rinktinė. Bendram literatūriniam išsilavinimui - privalu perskaityti; o galima ir šiaip, savo malonumui;).

Bendram literatūriniam išsilavinimui!