Apie knygą: Vernor Vinge – Kur baigiasi vaivorykštės
Leidykla: Eridanas (2009)
ISBN: 9789986972631
Puslapių skaičius: 349

Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.

Mokslinio (postkiberpankinis) fantastinio romano „Kur baigiasi vaivorykštės“ pagrindinė linija pasakoja apie netolimą ateitį, 2025-uosius San Diege, kuriuos po dvidešimt metų Alzhaimerio sukeltos prarajos išvysta Robertas Gu, buvęs žymus poetas, literatūros profesorius. Dar prieš susirgdamas Robertas tik būtinumo verčiamas imdavo maigyti kompiuterio klavišus, o pasaulis, kuriame „pabudo“, tiesiog mirksta virtualybėje. Kompiuterinės technologijos tapo kasdieniu neatskiriamu rūbu, visi dėvi – nešioja rūbą, kuris lyg šiandienis nešiojamas kompiuteris įgalina nuolat nenutolti nuo virtualybės. Taigi, visas pasaulinis tinklas nuolat su tavimi. O tinklas – tai ne šiandieninis Google ir Wikipedia,- tinklas apraizgė veik visą požeminę ir antžeminę teritoriją: eini gatve ir ne tik matai kiekvieno augalėlio pavadinimą ir aprašą, natūralųjį gamtovaizdį tiesiog užgožia daugiasluoksniai iliuzinių-virtualių pasaulių dariniai: virš galvos skraidantis Haris Poteris, parkuose besislepiantys Pračeto ir Tolkieno kūrinių veikėjai, namai, pavirtę pilimis, ir t.t. O, norint viską pamatyti, net nebūta varginti kojų, tavo susikurtas personažas gali be problemų keliauti po visą pasaulį tau pačiam gulint lovoje. Toks tas pasaulis, kuriame lyg naujagimis atsirado Robertas Gu, kažkada buvęs profesorius, dabar – mažaraštis, lyg vaikas gyvena pas savo sūnų ir eina kartu su anūke į mokyklą.

Tuo pačiu metu Indijos, Japonijos ir Europos slaptų tarnybų galvos rezga planą (į kurį galop įtraukiami visi veikėjai), kaip įsigauti į slaptas San Diego laboratorijas, už kurių saugumą atsakingi Roberto Gu sūnus bei jo žmona; taip pat pradedamas įgyvendinti planas perkelti visų knygų turinį į elektroninę erdvę, fizines knygas sunaikinant; o senelių globos namuose dar tebegyvena antroji Roberto žmona, tik visi nuo jo tai slepia; dar šen bei ten pasirodo paslaptingasis Triušis… ir dar visko vyksta čia daug daug.

Vinge „Kur baigiasi vaivorykštė“ rašo su švelniai ironiška šypsena lūpose, nemoralizuoja, nepamokslauja, tiesiog piešia skaitmeninės tikrovės pavergtą pasaulį, kuriame blaškosi balta varna, atkeliavusi iš praėjusios eros. Panašiai prie interneto elgiasi pirmą kartą patekęs šešiametis: spaudo viską iš eilės, bet atgal sugrįžti nebegeba, ir taip tol, kol sistema pakimba. Vinge savo sukurtą ateities pasaulį taip pat geba palaužti, bet tai nėra romano akcentas: šalia technologinių peripetijų rašytojas- matematikas sėkmingai kuria gyvus psichologinius veikėjų portretus, kelia socialines problemas, nuosekliai dėsto veiksmą, bet visgi palieka skaitytoją veik toje pačioje vietoje, kur pradėjo. Sako, kad kuria šio romano tęsinį, kuris, matyt, ir sudėlios likusius taškus, kurių po pusketvirto šimto puslapių liko tikrai daug.

Beje, reikia pagirti ir vertėją, kuri, manau, puikiai susitvarkė su Vinge sukurtais naujadarais.

p.s. O žinoma smagiausia buvo skaityti, kaip šoko Biblioteka.