Apie knygą: Henrik Pontoppidan – Peras, laimės kūdikis
Leidykla: Vaga (2008)
ISBN: 9785415020416
Puslapių skaičius: 624

Kiek atmenu, visad turėjau storos knygos sindromą, nes ten dažniausiai gali rasti daug gamtovaizdžių, kambarių apstatymo, vidinių minčių monologų aprašymų, kurie visiškai man nepatinka ir labiau suerzina nei sužavi. Ypač tokie dalykai buvo populiarūs XVIII-XIX amžiaus romanuose, vadinamuose klasika, kuria buvo bandoma sužavėti dar mokykloje.

Tokiai klasikai priskiriamas ir Henriko Pontoppidano „Peras, laimės kūdikis“ – 600 puslapių plyta, kurios tikrai nebūčiau ryžęsis imtis, jei nebūčiau prisiminęs, kad tai danų Nobelio premijos lauretas, su kuriais turiu norą bent apgraibomis būti pažįstamas. „Už autentišką šiuolaikinės Danijos gyvenimo vaizdavimą“ – toks Nobelį paskyrusios komisijos apibrėžimas šimtu procentų tikslus ir viską pasakantis apie knygos turinį.

Žinoma, šiuolaikiškumo nebelikę, bet tai, kas Danijoje virė prieš šimtą metų, atskleidžiama tikrai be pagrąžinimų ir nutylėjimų. Turtingas autoriaus žodynas, gebėjimas išlaikyti dėmesį siužetu, simbolių naudojimas ir nesileidimas į ilgus postringavimus apie būties ir mirties klausimus, leido įveikti, lietuviškai jau antro leidimo sulaukusį, epą iki galo.

Autobiografiniai romano motyvai (Pero vaikystė provincijoje, tėvo pastoriaus šeimoje, technikos mokslų studijos Kopenhagoje ir jų metimas nepabaigus, vedybos ir skyrybos) suteikia pasakojimui dokumentinio realizmo. Pagrindinis knygos veikėjas, Peras (Peteris) Sidenijus veržiasi iš puritoniškos šeimos į didmiestį: jaunas kraujas trokšta užkariauti pasaulį, tapti garsiu ir turtingu, pažaboti gamtos jėgas. Tam Peras parengia techninį kanalų projektą, kuris galėtų pakeisti visas Danijos jūriną industriją. Projekto „prastūmimui“ jaunuolis paaukoja ne vienerius metus, ne vieną meilę, išdidumą ir sveikatą, tačiau nutinka, kaip kartais nutinka visiems: daug nori – mažai gauni, ir net nepastebi, kad tavo siekiamybė yra nieko verta, palyginus su tuo, kas lengvai pasiekiama sklando ore tau panosėje.

Keistai fatališka atmosfera nuo pat pirmųjų puslapių lydi Pero gyvenimo istoriją, ir koks netikėtas akibrokštas buvo suvokus, kad net knygos pavadinimas simboliškas, bet teisingas. Peras taps laimingas: patirs tokią laimę, kurios daugelis iš mūsų nesuvokia per visą savo gyvenimą – t.y.... (reikėtų tikriausia pasakyti, kokia ta laimė gali būti praradus tėvus, žmoną, vaikus, neturint draugų ir sveikatos, vargingai gyvenant vienam svetimam krašte ir net netikint Dievu. Reikėtų, bet nesakysiu. Nesakysiu, nes šis pasakojimas apie Perą išmokė – lengvai laimės nepasieksi. Tad, tebūna tuo sunkumu storos knygos skaitymas.).

Dar reiktų pacituoti: „Volterui priskirtas pasakymas: „Jei Dievo nebūtų, jį reiktų sugalvoti“. Man tas sakinys teisingiau atrodytų aukštyn kojom: „Jei Dievas iš tikrųjų yra, jį reikia kuo greičiau užmiršti“ – ne iš baimės, kad būsime nubausti už savo blogus darbus, bet tam, kad žmogus puoselėtų gėrį ir darytų gera tik dėl paties gerumo. Ar įmanoma duoti vargšui išmaldą iš tyros širdies, jei tiki ar nori tikėti, kad aukštai danguje sėdįs Dievas veda griežtą apskaitą, žiūri į tave ir pritariamai linksi?“

Šventvagiška? Ne, tai teisinga ir tikra, kaip kiekvienas sakinys, perskaitytas emociškai stipriame romane „Peras, laimės kūdikis“.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt